Įtraukties tango

   Įtraukties tematika pasaulyje nėra nauja, tačiau iki šiol sukelianti ryškias,  dažniausiai nemalonias emocines reakcijas: pyktį, nepasitenkinimą, beviltiškumą, abejonę... Kaip tango šokis bei muzika: XX a. pradžioje sietas su žemaisiais visuomenės sluoksniais, laikytas vulgariu ir nepadoriu,  dėka kelių šio šokio ir muzikos stiliaus entuziastų  atsikratė „visuomenės padugnių muzikos“ etiketės ir tapo populiariu visame pasaulyje.

   Kad įtrauktis taptų savastimi, reikalinga ne tik įtraukties filosofiją atliepiantys teisės aktai, metodinės priemonės, įranga, kita materialinė bazė, bet, visų pirma – entuziazmo ir tikėjimo galia, keičianti nepalankias nuostatas.

   2024 m. balandžio 11 d. Raseinių lopšelio-darželio „Saulutė“ logopedės Mildos Vežbavičienės iniciatyva, Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnybos darbuotojų Jurgos Urbonavičienės, Julijos Grubienės ilgo ir kruopštaus pasirengiamojo darbo dėka bei Raseinių specialiosios mokyklos direktorės Sandros Maslauskienės ir Raseinių lopšelio-darželio „Saulutė“ socialinės pedagogės Astos Kavaliauskienės entuziazmo pagalba suorganizuota  II-oji tarptautinė praktinė švietimo pagalbos specialistų konferencija „Įtraukties Tango“. Praktine darbo patirtimi su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais dalinosi per 20 lektorių iš Lietuvos, Belgijos, Lenkijos, Turkijos, Airijos; konferencijoje dalyvavo apie 500 dalyvių iš skirtingų Lietuvos rajonų.

   10 metų Australijoje, vėliau Belgijoje su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais dirbanti lietuvė Simona Vinickaitė  pabrėžė, kad įtraukties srityje Lietuvoje mes turime ne mažiau galimybių nei kitose šalyse. Tuo buvo galima įsitikinti klausantis pranešėjų  iš įvairiausių Lietuvos kampelių: Anykščių, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Marijampolės, Panevėžio, Pasvalio, Raseinių, Šiaulių, Tauragės, Vilniaus. Dalykiški, konkretūs ir praktine patirtimi prisodrinti švietimo pagalbos specialistų pranešimai alsavo tikėjimu, pasitikėjimu ir entuziazmu.

   „Pirmiausia reikia išspręsti mokinio elgesio sunkumus, tik po to imti jį mokyti“, „labai svarbu atrasti, kaip ir už ką pagirti/motyvuoti ne tik mokinį, bet ir jo tėvus, mokytojus“ – šie ir daugybė kitų praktikų patarimų sugulė į  įtraukties Tango šokį.

   Visgi mokyklų praktika rodo, kad įtrauktis, kaip ir tango kažkada, šiandien dar yra nemylimos podukros pozicijoje.

   „Kad įtrauktis taptų savimi, kaip važiavimas dviračiu ar valgymas šaukštu, dar daug ką turime nuveikti“  –  mintimis dalijosi Sandra Valantiejienė, Lietuvos įtraukties švietimo centro direktorė, užbaigdama savo pranešimą.  

   Ir tai yra kiekvieno iš mūsų užduotis ir pareiga, kaip Europos Sąjungos piliečio, savo veikloje besivadovaujančio europinėmis vertybėmis.

Reda Kunickienė, Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnybos direktorė