Respublikos bendrojo ugdymo mokyklų pradinių (3-4) klasių mokinių kūrybinio konkurso „Augu su pasaka“ darbai

„Kai žmogus imi ir įtiki, kad pasakos yra tikrovė, tai ir pats gyvenimas pasidaro kažkuo panašus į šviesesnę pasaką…“
Julius Kaupas

Viršelis: Kajus Galinis, Evanas Knečiūnas, Augustė Načajūtė, Darija Baltrušaitytė, Rusnė Beresnevičiūtė. Matas Zaksas, Melani Kmitaitė. Lukas Klimaitis, Meida Kavaliauskaitė, Fausta Tamkutonytė, Dovydas Burneika, Austėja Rudžianskaitė, Viltė Lukošiūnaitė, Goda Girdžiūtė, Elzė Bartkėnaitė, Unė Laurynė, Gabrielė Butvilaitė, Augustas Minialga. Armandas Gramaila, Ainė Pranaitytė, Vėjūnė Navickaitė, Lilė Baužaitė, Austėja Gerčaitė, Eva Mažintaitė, Austėja Jokubauskaitė, Ugnius Budraitis, Kamilė Dambrauskaitė, Žemyna Linkiūtė, Pijus Verpetinskas, Gustė Milašiūtė, Vita Kliknaitė.

Leidinys, skirtas konkurso ,,Augu su pasaka” dešimtmečiui.

Leidinį parengė:
Aušra Čepauskienė, Rita Diržienė, Regina Kalpokienė, Giedrė Matusevičienė, Raseinių Šaltinio progimnazijos mokytojos metodininkės
Raseiniai 2025 m.

Alantė ir stebuklingas miškas

Ar žinote stebuklingą mišką, kuriame gyvena nepaprasti Minimausai?

Aš apie juos sužinojau visai nesenai. Vieną vakarą man apie juos papasakojo močiutė.

Ji gyveno labai gražioje vietoje, netoli tekėjo upelis, už upelio buvo nedidelė kalva, o už jos tolėliau matėsi miškas, bet jis buvo kažkoks keistas – ten visada būdavo tamsu. Prie upelio dešinėje pusėje augo didžiulis gluosnis. Ant vienos iš šakų mano močiutės tėtis buvo pakabinęs supynę. Ji ten praleisdavo labai daug svajodama. Kol vieną dieną visai netikėtai kitoje upelio pusėje pamatė kažką judant. Va čia ir prasideda visas mano močiutės Alantės nuotykis.

Alantė atidžiai pažvelgė į upelio kitą pusę. Ten ji ir pamatė nedidutį ryškiai rožinį su šviesiai mėlynais plaukais, didelėmis apvaliomis akimis ir plačia šypsena padarėlį – mažytį žmogeliuką, kuris su baime akyse žiūrėjo į ją.

Kai tik Alantė pajudėjo arčiau jo, jis taip greit išnyko pievoje tarp gėlių, kad vos kelias sekundes dar spėjo į jį pažiūrėti. Ji galvojo, kad jai tikriausiai vaidenasi, nes labai daug svajoja. Dar ilgai suposi ant sūpynės ir galvojo, ką ji iš tikrųjų matė, o gal nieko nematė. Jai taip begalvojant prabėgo kelios valandos, kai išgirdo ją kviečiant namo vakarienės. Kaip niekada vakarieniaudama Alantė buvo tyli ir susimasčiusi. Kitą dieną ji nusprendė papasakoti, ką matė, savo nuotykių komandai, prie upelio kitoje jo pusėje.

O jos komandą sudarė penki nariai. Jie visi kartu ir lobių ieškodavo, ir upelio pradžią būdavo pasiryžę surasti, ko tik neprigalvodavo…

Komanda atidžiai klausėsi Alantės pasakojimo. Visi buvo labai nustebę, nes niekada nieko panašaus nebuvo matę. Vaikai nusprendė, kad dar palauks kelias dienas ir leisis į pievą ieškoti nuotykių, galbūt ras tą nepaprastą žmogeliuką. Apie jų planus nugirdo Alantės močiutė. Ji tik nusišypsojo ir pasakė, kad nieku gyvu jie neitų prie miško. Vaikai kaip susitarę tik palinksėjo galvomis ir pasakė močiutei, kad nesiartins prie miško, tačiau mintyse virte virė visai kitoks planas.

Ir pagaliau atėjo nuotykių ieškojimo diena. Į kuprines įsidėjus vandens ir užkandžių visi pajudėjo upelio link. Paėję upelio pakraščiu, pamatė susiaurėjimą ir kelis akmenis upelio viduryje. Nusprendė, kad čia puiki vieta jiems persikelti. Visi jie, atsargiai vieni kitiems padėdami, persikėlė į kitą upelio pusę. Susirado vietą, kur tiksliai matė Alantė tą mažą žmogeliuką, ir besikalbėdami mažais žingsneliais tyrinėjo pievą. Kiek paėjėjus pamatė išmintą takelį ir nusprendė juo eiti. Visi sustojo netoli kalvos viršaus ir besižvalgydami vienas į kitą susitarė būti tyliai. Vienas iš vaikų rado pamestą mažą skrybėlaitę. Pakėlė ją nuo žemės ir atsargiai apžiūrėjo iš visų pusių. Jie nebuvo matę tokios mažos skrybėlaitės. Įsidėjo į kuprinę radinį ir aptarus, ko gali tikėtis, nusprendė tęsti savo kelionę. Užkopę į kalvą jie apsidairė aplink ir visų akys žiūrėjo į vieną vietą – tai buvo miškas, į kurį neleido eiti močiutė, tačiau tas siauras takelis vedė būtent ten. Alantė buvo pasiryžusi ten eiti, nors kiti ir nenorėjo sutikti, bet jie negalėjo jos palikti vienos, todėl nusprendė eiti visi kartu.

Nuo kalvos viršūnės jie po truputėlį leidosi žemyn, tik staiga, pamatė kažką judant. Truputėlį išsigandę stebėjo, kas dabar bus, ir spėjo pamatyti tik šviesiai mėlynus plaukus, tačiau keistas žmogeliukas išnyko tarp aukštų žolių.

Komanda nuskubėjo paskui mažą žmogeliuką, jie net nepastebėjo, kaip prisiartino prie miško ir tada staiga sustojo. Prisiminė, kad eiti neleido močiutė, o Alantė tik pasakė, kad jei eis visi kartu, viskas bus gerai. Su dideliu jauduliu jie žengė pirmuosius žingsnius. Visiems buvo labai nedrąsu. Tai dar jų visų neištyrinėta ir nauja vieta, todėl jie buvo labai atsargūs.

Kiek įėjus į mišką visi apsidairė ir atidžiai klausėsi visų aplinkos garsų – tai buvo nauja patirtis. Miškas viduje nebuvo toks niūrus, kaip jiems atrodė. Čia buvo ir gėlyčių, ir saulė švietė savo spinduliais apdovanodama kiekvieną medelį ir žolės stiebeli. Prieš akis matėsi graži ir paslaptinga vietovė.

Visi prisėdo ant nulūžusio medžio kamieno, atsigėrė vandens ir jau norėjo eiti toliau tyrinėti miško, kai jų dėmesį patraukė keistas garsas. Gerai įsiklausę, jie kiek galėdami tyliau ėjo į tą pusę, iš kurios sklido garsas. Virš galvų praskrido ūkaudama pelėda, iš baimės visi net sustingo, bet susižvalgę jie ėjo tikslo link. Garsas jau buvo aiškesnis: lyg kas nors verktų. Jie labai atsargiai praskleidė didelius paparčio lapus ir nustebo išvydę ryškiai rožinės spalvos, šviesiai mėlynais plaukais, su gražia žalia suknele, sėdintį mažą žmogeliuką.

Visi stebėjo ir niekas nejudėjo, kad tik neišgąsdintų jos ir ji nepabėgtų. Staiga Alantė tyliai pasakė:

• Labas, nebijok mūsų. Mes tavęs

Ji tik pažiūrėjo į Alantę ir toliau verkė. Alantė priėjo arčiau, jos o kiti stebėjo viską iš šiek tiek toliau.

• Kodėl verki? – paklausė Alantė.

Netikėtai pasigirdo švelnus balsas. Kažkas įsmigo man į koją ir dar pamečiau savo gražiąją skrybėlę. Kelias dienas jos jau ieškau. Negaliu grįžti šiandien namo, nes bijau, kad pyks mama.

• Nebijok, mes tau padėsime. Kuo tu vardu? Ir kas tu? – paklausė jos Alantė.
• Aš minimausė vardu Mini, gyvenu čia, miške, visai netoli, su savo šeima ir

Alantė paprašė visų prieiti arčiau jos ir Minės. Jie padėjo Minei, vieni guodė ją, kiti atsargiai išėmė iš kojos įstrigusį eglės spygliuką ir galiausiai iš kuprinės ištraukė rastą mažą gražią skrybėlaitę. Minė labai apsidžiaugė, kad pagaliau jos skrybėlaitė jau pas ją, ir kad susirado naujų draugų. Minimausė paprašė tik vieno, kad apie ją niekam nieko nepasakotų, nes nenori kad kiti sužinotų. Visi labai smagiai praleido popietę: žaidė ir kalbėjosi. Po to visi draugiškai sutarę, kad tai bus jų visų paslaptis, su šypsenomis išsiskyrė. Visa komanda grįžusi namo prisėdo po didžiuliu gluosniu. Dar ilgai kalbėjosi apie tokį nuostabų nuotykį, kurį galės, kai užaugs, papasakoti savo vaikams.

Greta Šležaitė, 3 klasė

Amelija Joneikytė, 4 klasė

 

Alekso istorija

Kartą gyveno berniukas, vardu Aleksas. Jo namai buvo Vilniaus mieste.

Vieną dieną jis susipyko su mama ir pabėgo iš namų. Jis slankiojo gatvėmis ir ieškojo, kur galėtų prisiglausti. Bet nerado. Sutemo ir pradėjo lyti. Aleksas neturėjo nei skėčio, nei gobtuvo. Todėl berniukas pasislėpė daugiabučio laiptinėje ir laukė kol nustos lyti.

Atėjo rytas, nušvito saulė. Pragiedrėjo ir Alekso nuotaika. Jis apsidžiaugė ir susimąstė, gal vis dėl to reikėtų grįžti namo. Tik užsispyrimas kišo koją -jis juk susipykęs su mama ir pirmas tikrai neatsiprašys. O iš tikro Aleksas viduje jautė, kad jam labai reikia mamos.

Netikėtai beslankiojant gatve berniukas, susitiko savo draugę Sofiją. Sofija taip pat buvo labai liūdna ir pasipasakojo, kad susipyko su geriausia drauge. Aleksui pagailo Sofijos. Tuo metu jis pamąstė, jog ir jis buvo ne geresnėje situacijoje. Jam pasidarė neramu, juk mama turbūt dėl jo labai jaudinasi. Tad perlipęs savo principus Aleksas grįžo namo ir labai stipriai apkabino mamą bei pažadėjo daugiau niekada nebėgti iš namų.

Patricija Stumbraitė, 3 klasė

Barbora Mockutė, 1 klasė

 

Ateivio kelionė

Vieną kartą ateivis, vardu Tautvydas, norėjo tapti tyrinėtoju. Gyveno jis mažame Švarconijos miestelyje, kuriame visi ateiviai buvo ypatingai draugiški. Tautvydo tėvai norėjo, kad sūnus imtųsi rimto darbo, nes tyrinėtojo darbas buvo labai pavojingas. Bet argi Tautvydą įtikinsi?

Jis domėjosi galaktika, planetomis, bet akį labiausiai traukė viena planeta – Žemė. Tautvydas į ją labai norėjo nuvykti. Po kelerių metų, kai jam sukako 18 metų, jaunuolis pagaliau įstojo į tyrinėtojų akademiją. Ten jis praleisdavo beveik visas dienas: sportavo, tyrinėjo, lavino įvairius įgūdžius.

Pagaliau atėjo diena, kai Tautvydas galėjo įlipti į savo pirmąjį erdvėlaivį. Nuo to karto jis pradėjo skraidyti po galaktikas ir planetas. Žinoma, kaip neaplankysi Žemės? Nesvarbu, kad Švarconiją ir minėtą planetą skyrė 26995 kilometrai, Tautvydas ryžosi šį atstumą įveikti. Jis įlipo į laivą ir išskrido į Žemę. Kelionėje jam trūko tėvų, kitų artimųjų. Netrukus baigėsi ir kuras. Erdvėlaivis nukrito tiesiai į Žemę. Kuro paieškos baigėsi nesėkme. Ką padarysi? Tautvydas įsikūrė šalia erdvėlaivio. Rytas už vakarą protingesnis.

Nepatikėsite, tačiau naktį įvyko stebuklas! Žemės angelas pamatė, kad ateiviui reikia kuro ir parūpino jo! Angelas davė Dievo kuro, kuris niekada nesibaigia. Ryte Tautvydas atsibudo ir pamatė, kad jo laivas sutvarkytas, pilnas kuro. Ateiviukas pralinksmėjo, kad galės grįžti namo pas savo šeimą. Po ilgų valandų skrydžio – jis jau namie. Tautvydas susitiko su savo šeima ir niekada jos nepaliko.

Mielai pasakoja visiems savo skrydžio istoriją ir tiki, jog drąsa, smalsumas ir didelis noras įveikia visus spąstus.

Ugnius Budraitis, 4 klasė

 

Aukso Feniksas

Aš esu Lilė, Lilė Kinders. Didžiosios Britanijos princesė. Tačiau nenoriu ja būti. Visada ta pati mėlyna, raudona arba balta suknelė su nėriniais. Mano ilgi šokolado rudumo plaukai siekia juosmenį, akys – sodriai žydros. Tačiau mano charakteris kitoks, nei galima spręsti iš išvaizdos. Aš esu drąsi, narsi, idėjų kupina, energinga mergaitė. Aš esu nuotykių ieškotoja!

Ir vėl siuvinėjau pagalvėles, ir vėl įsidūriau į pirštą. Ach! Kaip norėčiau būti kitokia! Auksaplaukė! Rausva šviesa nušvietė sosto menę. Jau vakaras, siuvinėjimų užteks. Įėjusi į savo kambarį įkritau į minkštą lovą. Jau siekiau knygos „Pasakų rinkinys“, kai pamačiau kažką žybtelint vos sekundėlę. Aš atsistojau, priėjau prie savo knygų lentynos – kažkas suspindo. Pasiėmiau spindinčią knygą. Ji atrodė tokia sena, kad net mano proproprosenelis jaunesnis už ją. Perskaičiau išgraviruotą pavadinimą „Aukso istorijos“. Atsiverčiau pirmą istoriją „Aukso Feniksas“. Pradėjau skaityti… Aš tik perskaičiau penktadalį istorijos! Mane lyg magnetas traukė, aš pati norėjau būti tos istorijos dalimi. Kažin, gal pabandyti? Vėl atsiverčiau pirmą istorijos puslapį. Priliečiau ranka. Nors ne, nepriliečiau – ji tiesiog dingo puslapyje. Persirengiau suknelę į patogesnius drabužius. Nuspyriau aukštakulnius šalin, apsiaviau sportinius batelius. Dar maisto į krepšelį. Aš pasiruošiau. Pasidėjau knygą prieš save, apžvelgiau kambarį – įdomu ar aš čia dar grįšiu? Tačiau nieko nelaukusi, stipriai užsimerkiau ir šokau į knygą.

Jaučiau, kaip slydau šaltu tuneliu. Vėjas man kedeno plaukus. Aš bijojau. Išgaravo ir visa mano drąsa. Bandžiau nuvyti baimę – gi pagaliau patirsiu nuotykių! Staiga pamačiau, kad viskas aplink nušvito auksu. Vėl stipriai užsimerkiau. Staiga – pliumpt – ir aš gulėjau ant šieno. Pakėliau galvą ir – o varge! Aš vežime! Iššokti nepavyks – prisipločiau kaip blynas. Staiga šalia manęs kažkas sujudėjo. Išlindo mergaitės galva. Aš norėjau spygtelėti, bet ji mane užtildė:

• Ša, ša! Dar išgirs mus! – ji mostelėjo ranka vežiko
• Mano vardas Keitė. Keitė O tavo koks vardas?
• Lilė. Lilė Nuotykių ieškotoja.

Ji nužvelgė mane. Atsakiau jai tuo pačiu ir ji nusijuokė, bet staiga surimtėjo.

• Sakai – nuotykių ieškotoja? Puiku! Ar padėsi man rasti auksinį feniksą?
• Žinoma! O kam tau tas feniksas?
• Na, jo plunksnos pildo norus. O mano mama pagrobta Krulo…
• Kas tas Krulas? Ar ten Krolas?
• Jis yra mitinė būtybė ir nori atimti visą laimę pasaulyje. Ir jei jam paklius tas auksinis feniksas į nagus…

Man nespėjus nei susivokti, išgirdau:

• Viens, du, trys … šokam!!!

Ji mane išstūmė iš vežimo į šaltą vandenį. Aplink mane plaukiojo tropinės žuvys, medūzos, o aš … pradėjau skęsti…

Giliai įkvėpiau ir atsimerkiau – gulėjau ant smėlio pakrantėje, po palmėmis. Keitė, pastebėjusi, kad pabudau, padavė man kokosą su pienu. Skanumėlis!!!

Keitė kalbėjo:

• Kaip gerai, kad bangos tave ir mane išmetė į krantą! O tai nežinia, kas būtų mums nutikę… Mes dabar esame spindulių paplūdimyje. Jei eisime į šiaurę, dangaus kalną pasieksime už Užlipus į jį, rasime olą, kurioje paslėptas feniksas.

Beeinant man pradėjo urgzti pilvas. Keitė greit rado mangų medį ir šaltinį. Mes pavalgėme, atsigėrėme ir šiek tiek pailsėjusios papartyne patraukėme toliau. Po pusdienio pasiekėme kalno papėdę. Dar šiek tiek palipę, pamatėme ir olą. Mes įžengėme vidun. Viduje buvo labai šviesu.

• Feniksas! –sušuko Keitė.

Jau norėjome prieiti arčiau, kai išgirdome „Bum!”. Nugriaudėjo baisus juokas.

• Na, pakliuvai Keite, kaip tavo Tik tu pati atėjai.
• Tu?
• Aš, aš…Na, feniksas pas mane ir tu nieko negali man

Staiga ir Keitė atsidūrė narve. Visa laimė, kad tas Krulas nepastebėjo manęs. Slinkau pasieniu link fenikso. Galvoje buvo viena mintis – reikia kažkaip visus išgelbėti. Vėl išgirdau griausmingą balsą:

• Tai atsivedei ir mergaitę? Ji – žmonių Ji – iš kito pasaulio! Kur ji?
• Na, Lilė – kalno papėdėje, jei man kas nutiktų.
• Lekiu žemyn – pagausiu ir ją,- sugriaudėjo

Krulas pradingo olos angoje. Aš greitai čiupau vieną nukritusią fenikso plunksną ir tariau:

• Aš noriu, kad Krulas išnyktų.

Mes abi išgirdome tą tragišką, pratisą „Neeeeee“. Tik pokšt ir narvų neliko. Keitė, jos mama ir feniksas liko laisvi. Keitė paėmė dar vieną plunksną ir tarė:

• Grįžusi namo, su šia plunksna galėsi man parašyti laišką. Aš jį gausiu be jokio pašto. Ir tau atrašysiu.

Keitės mama pasakė, kad man jau laikas namo. Visos stipriai apsikabinome. Netrukus pajutau, kad mane suka verpetas. Supratau, kad esu savo kambaryje, gulėjau savo lovoje. Fenikso plunksna buvo šalia manęs. Nusišypsojau. Greitai parašiau Keitei, kad sėkmingai grįžau namo. Netrukus ir iš jos sulaukiau atsakymo.

Staiga man kilo nenumaldomas noras apkabinti savo mamą ir tėtį. Nubėgau žemyn, palikdama fenikso plunksną ir knygą „Aukso istorijos“ užkištą už spintos durelių kitam mano nuotykiui.

Beatričė Jasiūnaitė, 4 klasė

Tadas Ignatavičius, 4 klasė

 

Aurimo svajonė

Kadaise mažame miško namelyje kartu su savo šeima gyveno berniukas vardu Aurimas. Jis niekuo neišsiskyrė nuo savo bendraamžių dešimtmečių kitų vaikų, tik jo svajonė buvo neįprasta – nuskristi į kosmosą. Šviesiaplaukis, mėlynų akių, nedidelio ūgio svajoklis nuolat iš bibliotekos tempė įvairias enciklopedijas, kuriose akimis rijo bet kokią informaciją apie planetas, asteroidus ar neatpažintus skraidančius objektus. Kai paskutiniai puslapiai būna ištyrinėti, svajotojas tarsi apsėstas ar kokio magneto traukiamas atsidurdavo prie kompiuterio ekrano ir pasinerdavo į gyvenamų planetų paiešką kosmose.

Kartą grįždamas iš artimiausios bibliotekos Aurimas ant medžio šakos pastebėjo tupintį keistą paukštį. Sparnuotis buvo raketos formos, o snapelyje laikė raktą. Berniukas tyliai prisėlino ir pamėgino sučiupti paukštelį, bet nepavyko. Paslaptingas objektas pakilęs nutūpė ant kito medžio šakos, tarsi kviesdamas vaiką sekti iš paskos. Aurimas kaip robotas žingsnis po žingsnio sėlino paslaptingo paukštelio įkandin. Priėjęs miglotą palaukę išgirdo švelnų lakštingalos balsą:

• Imk, Aureli, tą raktelį – Atrakink erdvėlaivį.

Kaip Gagarinas skraidyki, Planetas tu aplankyki!

Išsisklaidžius rūkui ketvirtokas pamatė nuostabų reginį – aikštės viduryje stovėjo tokia skraidyklė, lygiai tokia pat, kaip jis buvo nupiešęs konkursui „Ateities transporto priemonė“. Skraidymo aparatas buvo drugelio formos, o stogas kaip sutrumpinta piramidė, vairo kolonėlė buvo neįtikėtinai ilga, kad žmogus galėtų valdyti beveik viską, nepaleisdamas vairo. Maži kompiuteriai, atsakingi už įvairias funkcijas, taip pat buvo įdėti į durų plokštes šalia rankenų, kad pilotas galėtų juos pasiekti.

• Valio! Mano svajonė išsipildė! – sušuko

Nieko nelaukęs Aurimas griebė stebuklingą raktelį ir atrakino ištaigingą erdvėlaivį, užvedė variklį ir tiū tiū…

Pirmiausiai keliautojas aplankė Veneros planetą, apie kurią svajotojas skaitė internete, kad joje egzistuoja gyvybė. Tačiau jo ten niekas svetingai nepasitiko, o ir nusiėmus skafandrą pradėjo trūkti oro.

• Vadinasi čia nėra deguonies ir gyvybė egzistuoti negali, – nusiminė

Nuskridęs į Marsą kosmonautas pamatė sausas ir šaltas dykumas, kuriose išgyventi neįmanoma. Skrajojant apie Jupiterio ir Saturno sistemas jaunasis pilotas pastebėjo besiveržiančius geizerius, netgi pavojingus gyvybei. Tačiau vaizdas buvo neapsakomai gražus. Raudonos versmės tryško visoje erdvėje ir atrodė tarsi begaliniai nesibaigiantys fejerverkai.

• Vertėjo čia apsilankyti, – pagalvojo Ir tuo metu jis prisiminė savo šeimą, savo namus.
• Juk mama turbūt jaudinasi. Ji nežino kur aš pradingau. .Kuo greičiau reikia grįžti!

Kaip tarė, taip padarė. Kai Aurimas nusileido ant žemės jau buvo praėję penkiasdešimt metų. Visatoje laikas eina lėčiau ir nepastebimai. Išlipdamas iš erdvėlaivio pilotas žvilgtelėjo į šoninį veidrodėlį ir jame išvydo šešiasdešimtmetį senuką. Priėjęs namus ant kalnelio pamatė du kapus. Jis suprato, kad prieš metus mirė jo tėvai. Svajotojas atsiklaupė ant žolės ir pradėjo verkti.

• Galėjau neskristi į kosmosą, o likti su šeima. Jie niekada nesužinos, kad aš likau gyvas ir išpildžiau savo svajones, – raudojo vyriškis.

Tuomet suskambėjo žadintuvas.

• Aurimai, kelkis, laikas į mokyklą, – švelniai prigludus sukuždėjo – Vakar tau internetu užsakiau naujausią enciklopediją. Po savaitės turėtų pristatyti.

Šviesiaplaukis mėlynakis berniūkštis apsivijo mamos kaklą, švelniai pabučiavo į skruostą ir

paslapčia tarė:

• Aš niekada tavęs ..

Niekas nesužinos ar tai buvo sapnas, ar tikrovė.

Kotryna Karvelytė, 4 klasė

Brunas

Seniai seniai gyveno meškiukas, vardu Brunas. Jis turėjo šeimą: mamą, tėtį, sesę ir brolį. Nors šeimoje Brunas buvo pats mažiausias, bet jis buvo nepaprastas, o ypatingas. Iš pažiūros jis atrodė taip, kaip ir kiti meškinai, mėgo žaisti, bėgioti ir maudytis su draugais.

Kartą Brunas klaidžiojo po mišką ir pastebėjo, kad artinasi audra. Jis skubėjo namo, bet nespėjo parbėgti. Meškutį pačiupo vėjo gūsis, apsuko, ir sūkurys jį nunešė toli toli. Kai mažylis pramerkė akis, pamatė šalia jo stovinčią keistą būtybę. Meškiukas paklausė:

• Kas tu?
• Aš burtininkas, – atsakė nepažįstamasis.
• Mane čia atnešė vėjas, gal gali man parodyti kelią namo? – paklausė
• Taip, aš žinau, kas tau nutiko, nes aš pats tave čia ir
  • O kodėl?
• Nes man reikia tavo Jeigu jį gausiu – pargabensiu tave namo. Brunas duodamas plauką paklausė:
• Kam tau jis?
• Reikia išvirti stebuklingą eliksyrą, – susirūpinęs pasakė
• O ką tu su juo darysi? – paklausė meškiukas.
• Šioje vietoje susirgo visi gyvūnai ir tik tokio ypatingo gyvūno, kaip tu, plaukas gali juos išgelbėti. Plauką reikia sumaišyti su tokiais baltaisiais milteliais ir išgauti stebuklingą eliksyrą, kuris gali išgydyti gyvūnus.

Brunas viską suprato, be žodžių davė savo plauką, ir burtininkas pagamino stebuklingą eliksyrą, kuriuo išgelbėjo sergančiuosius. Meškiukas laimingai grįžo į savo namus ir papasakojo savo keistą istoriją. Nuo to laiko visi žinojo, koks Brunas yra ypatingas meškiukas.

Armandas Sabutis, 4 klasė

Ekrano Faraonas

Seniai seniai požeminiuose rūmuose gyveno gauruotų meškų šeimyna. Tėtis Rudis turėjo gerą verslą ir uždirbdavo daug pinigų. Mama Rudienė rūpindavosi buitimi ir lepindavo savo dvynukus Miką ir Maką. Jie gyveno prabangiai – valgė šviežiausią lašišą, ilsėjosi penkių žvaigždučių viešbučiuose, o vaikams pirkdavo viską, ko įsigeisdavo. Kiekvienas meškiukas turėjo savo asmeninius „Asus“ kompiuterius ir geriausią belaidį šviesolaidinį internetą, kuris suteikia beribes galimybes. Suprantama, kad mažyliai vos grįžę iš mokyklos leido laiką prie ekranų. Mamos prašymai ir maldavimai užsiimti prasmingesne veikla nepasiekdavo lepečkojų ausų.

Vieną šaltą žiemos popietę, kai tėvai miegojo žiemos miegu, Mikas nubudo ir net negalvodamas įsijungė kompiuterį. Ekrane pasirodė dirbtinio intelekto Faraonas. Jo veidas buvo su išraižyta medine kauke, tuščiomis akiduobėmis ir papuoštas gėlių girliandomis. Faraono mumija prašneko roboto balsu:

• Aš e-su tei-sin-gu-mo ir tvar-kos die-vas. Ga-vau sig-na-lą, kad čia cha-o-sas. Vai-kai ne-klau-so tė-vų. To-dėl jums ski-ria-ma pa-sek-mė. Jū- sų ma- ma per-ke –lia- ma į E- gip- tą.

Kai kompiuterio ekranas užtemo, Mikas nubėgo į tėvų kambarį ir išsižiojo iš nuostabos, pamatęs tuščią mamos lovą. Jis virsdamas nulapnojo pas brolį. Jį pažadinęs nupasakojo visą situaciją. Makas, dar nespėjęs visiškai išsibudinti, trindamas akis, negalėjo patikėti brolio pasakojimu.

• Ar ieškojai virtuvėje?- pasiteiravo – Gal mamytė mums kepa tradicinį medaus pyragą. Aš jau užuodžiu aromatą.

Gauruočiams suspindėjo viltis. Jie vienas per kitą virsdami kūliais leidosi į virtuvę. Ir kaip jie

nusiminė, kai ten nerado nei gyvos dvasios.

• Kas dabar bus? – pravirko – Kas mums ruoš valgį, paklos lovas, aplenks sąsiuvinius ir sudės kuprines?
• Nebūk savanaudis, – pertraukė jį – Tu pagalvok apie mamą! Juk ji dėl mūsų ištremta į praeitį.

Triukšmą išgirdęs nubudo tėtis. Jis buvo piktas, nes žiema – tai metas, kai reikia miegoti ir taupyti energiją. Apšaukęs neklaužadas šeimos galva vėl įsirioglino į savo šiltą guolį ir užknarkė.

• Mes turime keliauti į Egiptą, surasti Saulės dievą ir iš Faraono nelaisvės išvaduoti savo mamą,- ryžtingai nusprendė Makas.

Nors meškiukai buvo išlepinti, tačiau labai mylėjo savo mamą, todėl šiltai apsimuturiavę šiaip

taip išsikasė išėjimą iš rūmų ir leidosi į kelionę. Jie nutarė užlipti ant aukščiausio kalno ir paprašyti Saulės dievo, kad grąžintų mamą. Kelionė buvo ilga ir varginanti. Jie ėjo dieną ir naktį. Valgė sniegą ir sušalusias šermukšnių uogas nuo medžių. Kai užeidavo pūga jie susiglausdavo, susiriesdavo į kamuoliuką ir apsnigti išlaukdavo kol pūga pasibaigs. Pagaliau jiems pavyko įkopti į Everesto viršūnę ir mandagiai paprašyti saulės, kad grąžintų jų mylimą mamą. Saulė, stebėjusi visą meškiukų kelionę, su pasididžiavimu jiems tarė:

• Aš vertinu jūsų ištvermę. Štai, imkite mano stebuklingą spindulį, juo palieskite

Egipto piramidę, kur įkalinta jūsų mama ir ji sugrįš. Bet jei dar kartą neklausysite mamos, aš jums jau niekuo negalėsiu padėti ir Faraonas jūsų mamą pavers mumija.

Lokiukai išpildė visus reikalavimus. Po kelionės jie buvo taip išvargę, kad krito į savo minkštus patalus ir „lūžo“.

Atėjus pavasariui, kai pro iškastą landą prasiskverbę saulės spinduliai pradėjo kutenti jų kailiuką Mikas ir Makas nubudo nuo kakavos ir gardaus medaus pyrago kvapo. Jie pasiklojo lovas, nusiprausė, padarė mankštą, apsirengė, nuėję į virtuvę apkabino ir pabučiavo mamą, pavalgė, padėkojo, susiplovė indus ir išėjo į mokyklą.

Nuo to laiko Rudžio šeimoje įsivyravo ramybė. Šleivakojai prie ekrano būdavo tik dvi valandas per dieną, padėdavo mamai namų ruošoje ir užaugo mandagiais ir garbingais meškinais.

Melita Gokaitė, 4 klasė

Elfų vagystė

Buvo baltai šalta žiema. Artėjo Kalėdos…Visi ruošėsi sutikti gražiausią žiemos šventę.

Ir štai…Prie užkandžių kioskelio grojo linksma muzika, buvo pardavinėjami imbieriniai sausainiai, spurgos bei kakava. Mmmm…Net seilės varva. Bet kioskelyje kažkodėl nebuvo pirkti jokių kūčiukų. O be jų Kalėdos ne Kalėdos.

Priėjusi prie langelio moteriškė paklausė:

• O kūčiukų neturite?
• Gaila, bet neturime…Jau išparduoti.
• Aaaa, – nusiminė moteriškė.
• Užeikite rytoj,- pasakė tylomis pardavėja.

Tai kur dingo kūčiukai? Juk dar jų buvo? Ar tai ne elfų darbas bus? Tai neklaužados ir išdaigininkai.

Lauke jau temo ir artinosi naktis. Visi saldžiai miegojo. Pardavėjos namai kvepėjo šviežiai iškeptais kūčiukais. Elfai tai užuodė ir įsliūkino slaptai pro langą. Bet nespėjus paimti nei vieno kūčiuko, pasigirdo skardus balsas. Jis tarė:

• Štiš padaužos, štiš iš čia!

Tai buvo pardavėja. Elfai labai išsigando ir vos išlemeno:

• Labai atsiprašome…Mes norėjome tik vieno kūčiuko. Tuomet supykusi pardavėja tarė:
• Prižadėkite, kad daugiau nevogsite kūčiukų. Tuomet jums duosiu visą kalną jų.

-Taip prižadame, kad daugiau taip nesielgsime. Laikysimės duoto žodžio,- prižadėjo elfai.

Elfai savo pažadą įvykdė ir daugiau niekada taip nesielgė. Jie suprato, kad jų poelgis negražus, negarbingas. Rytą prie kioskelio nusidriekė ilga eilė, nes ten jau linksma pardavėja prekiavo Kalėdomis kvepiančiais kūčiukais.

Smagus tas Kalėdų laukimas.

Ugnė Adomaitytė, 4 klasė

 

Ema ir stebuklingas parkeris

Kartą gyveno mergaitė Ema. Ji buvo smalsi ir kūrybinga, tačiau dažnai jautėsi vieniša. Mergaitė gyveno mažame kaimelyje, kur neturėjo daug draugų. Jos mėgstamiausias užsiėmimas buvo piešti ir rašyti istorijas.

Vieną rudens rytą Ema išėjo pasivaikščioti į netoliese esantį mišką. Besidairydama į margaspalvius lapus, ji pastebėjo keistą švytėjimą po ąžuolo šaknimis. Mergaitė pradėjo rausti po jomis rado nedidelį auksinį parkerį.

Parkeris buvo nuostabus: jo korpusas buvo išdabintas smaragdais, o dangtelis blizgėjo kaip saulė. Kai tik Ema jį palietė, ji pajuto šilumą delne ir išgirdo švelnų balsą:

• Aš esu stebuklingas parkeris. Galiu padėti išpildyti tavo

Nustebusi Ema klausė:

• Tikrai? Kaip tu tai padarysi?
• Viskas, ką parašysi su manimi, taps tikra, – atsakė

Ema negalėjo patikėti savo ausimis. Ji nedelsdama grįžo namo ir ant pirmo pasitaikiusio popieriaus lapo užrašė: „Mano kambaryje stovi graži knygų lentyna, pilna įdomiausių pasaulio knygų.“ Kai tik ji baigė rašyti, prieš jos akis išdygo didžiulė, spalvinga lentyna su šimtais knygų.

Vartydama naujas knygas, Ema suprato, kad dabar ji gali kurti stebuklus. Ji parašė apie gražų sodą už savo namo, ir jau netrukus pro langą matė žydinčias gėles ir vaismedžius. Parkeris tikrai buvo ypatingas.

Tačiau netrukus Ema susimąstė: ar jos rašymas gali padėti ne tik jai, bet ir kitiems? Vieną vakarą ji sužinojo, kad kaimelio šulinys išdžiūvo, ir žmonės nebeturi švaraus vandens. Ji pasiėmė savo stebuklingą parkerį ir užrašė: „Kaimelyje atsirado šaltinis, kuris niekada neišsenka.“ Kitą rytą žmonės rado šaltinį kaimo viduryje. Visi džiaugėsi, dėkodami už stebuklą.

Ema ir toliau naudojo parkerį geriems darbams. Ji sukūrė žaidimų aikštelę vaikams, išgelbėjo sužeistą paukštelį, ir net parašė, kad į kaimelį atvyktų nauji draugiški žmonės. Kaimas pamažu atsigavo, tapo gyvybingas ir pilnas juoko.

Tačiau vieną dieną Ema pastebėjo, kad parkerio švytėjimas pradeda blėsti. Jis tyliai tarė:

• Mano magija Dabar visa galia yra tavo širdyje. Kurk ir dalinkis gerumu, nes tikrasis stebuklas slypi žmogaus mintyse ir darbuose.

Ema su ašaromis akyse atsisveikino su parkeriu, bet jo pamokos niekada nepamiršo. Ji ir toliau rašė, kūrė, padėjo kitiems savo kaimelyje. Nors parkerio nebebuvo, Ema jautė, kad stebuklai vis dar gyvi – jos širdyje.

Viltė Verygaitė, 4 klasė

Viltė Kaminskaitė, 4 klasė

 

Geraširdis lokys

Tamsioje, gūdžioje girioje, kur retas saulės spindulėlis teužklysdavo, medinėje trobelėje gyveno lokys Šleivojus. Jis gyveno visiškai vienas. Ir draugų jis neturėjo. Ilgais vakarais Šleivojus sėdėdavo savo trobelėje ir svajodavo, kaip gera būtų turėti draugų! Įsivaizduodavo, kaip kalbėtųsi, iškylautų ar išdykautų. Taip slinko niūrios ir vienišos Šleivojaus dienos.

Kartą lokys išėjo grybauti. Grybų daugybė, kiek tik akys užmatė. Štai raudonviršių galvelės kyšo, voveruškų daugybė geltonuoja, ir baravykų rudagalvių grožis akį rėžia. Nuo kalniuko ant kalniuko, nuo grybo iki grybo ir Šleivojus traukė vis tolyn. Staiga jis žvilgt žvilgt į krūmus, o ten blaškosi į spąstus įkliuvusi lapė. Ji liūdna, išsigandusi, visai gyventi viltį praradusi. Spąstuose rudoji pratūnojo ne vieną dieną, todėl lokiui nesugebėjo pralementi nė žodelio. Pagailo lokiui vargšelės. Jis atsargiai išlaisvino laputę, užsimetė sau ant kupros ir parsinešė ją namo. Daug dienų ir naktų Šleivojus prarymojo prie rudosios lovos. Sužeistą pūstauodegę slaugė, ilgam neatsitraukdamas ir vilties neprarasdamas.

Vieną popietę išėjo lokys arbatai vandens parsinešti, aviečių ligonei paskinti. Beeidamas jis sutiko vilką. Pilkis vos vos vilkosi, buvo pasišiaušęs, sulysęs, alkanas. Pagailėjęs lokys ir jį pasikvietė į savo namus. Pakeliui Šleivojus jam papasakojo apie lapės nelaimę ir paprašė vilko sutarimo su rudąja.

Grįžus namo meškinas paruošė vakarienę, vilkas srėbė karšto viralo ir bemat atsigavo. Jis dar kelias dienas padėjo lokiui slaugyti rudąją. Sustiprėjus lapei ir vilkui atgavus jėgas, atėjo metas palikti lokio trobelę. Miško nelaimėlių pora gailiai prašėsi čia pasilikti. Lokys prisiminė tuos niūrius, ilgus ir vienišus vakarus. Truputėlį pasvarstęs, kad vienam gyventi jam gana liūdna, ėmė ir sutiko.

Taip trijulė ir gyveno, vienas kitam, o kai reikia, ir kitiems miško žvėreliams padėdami. Kur draugystė, supratimas, ten liūdesiui nelieka vietos!

Miglė Šidlauskaitė, 4 klasė

 

Izos kelionė pas močiutę

Kartą gyveno mopsė vardu Iza. Šviesiaplaukė gražuolė mėgo ilgai bėgioti po pievas ir nebijodavo namo grįžti gerokai sutemus. Vieną gražią dieną Izos mama iškepė sausainių, pyragą ir padarė arbatos. Visa tai mama paprašė Izos nunešti močiutei. Iza net nedvejodama sutiko, nes labai stipriai mylėjo močiutę. Pasiėmusi kuprinę, kurioje buvo sudėtas paruoštas maistas, iškeliavo aplankyti močiutę, gyvenančią vienkiemyje už miško.

Iza nerūpestingai ėjo pienių taku, saulė švietė, paukšteliai čiulbėjo. Ji sugalvojo močiutę nustebinti ir paskinti jai gėlių. Ir taip beeidama priėjo mišką, kuriame močiutei prirovė dar ir baravykų. Ir netikėtai miške Iza sutiko mešką. Gal kas jos išsigąstų, bet tik ne drąsioji mopsė. Meška pamatė, kad Iza turėjo pienių ir pasiūlė mainus: meška mopsei duos medaus, o Iza atiduos pienes. Tik Iza nustebo, kam meškai pienės reikalingos? Meška paaiškino, kad jos draugė ją išmokė daryti vainikus. Šis užsiėmimas meškai labai patiko, tačiau niekur nerado pienių. O čia buvo tokia netikėta proga priemonių vainikų pynimui gauti. Iza kaip mat sutiko įvykdyti mainus. Abi pusės buvo patenkintos. Iza paprašė meškos, kad ją pamokytų pinti vainiką. Šioji tuoj pat geranoriškai sutiko. Taigi meška buvo puiki mokytoja, o Iza stropi mokinė. Kai Iza išmoko, nupynė gražų pienių vainiką ir linksmai nukeliavo pas močiutę su kibirėliu medaus ir vainiku. Ji ėjo dainuodama „Du gaideliai“ ir jos širdelė džiūgavo, kad nustebins močiutę.

Staiga pasimatė močiutės namas. Mopsė, atėjusi pas močiutę, ją stipriai apsikabino ir abi įsipylė arbatos. Taip jos laimingai leido laiką ir smagiai šnekučiavosi.

Urtė Kavaliauskaitė, 3 klasė

 

Jonuko nuotykis

Vienu mišku ėjo berniukas Jonukas. Jis buvo susipykęs su mama, sese ir broliu. Jis norėjo pabėgti nuo jų. Kuo giliau Jonukas ėjo, tuo labiau atsirasdavo baimė. Jis ėjo, ėjo ir priėjo riestainiais apkarstytą trobelę. Toje trobelėje gyveno vieniša moteris. Ji pamatė Jonuką ir labai apsidžiaugė. Ji pradėjo siūlyti riestainius ir saldainius. Jonukas jau ruošėsi atsikąsti ir staiga išgirdo šnabždesį :

Jonukai, nevalgyk saldumynų, nes jie užburti. Jonukas atsisukęs ant spintelės krašto pamatė pelytę.

• Kodėl taip sakai? – paklausė
• Aš žinau, kad ši moteris turi raganiškų burtų. Jeigu paragausi šitų skanumynų, užmirši viską šitame pasaulyje – pasakė pelytė.

Jonukas prisiminė kaip myli savo mamą, sesę ir brolį, kaip jų pasiilgo. Jis gražiai pasikalbėjo su moterimi ir papasakojo apie savo šeimą, ir koks jis yra laimingas su jais. Moteriai pagailo Jonuko. Ji palydėjo jį iš miško namo. Kai Jonukas grįžo namo, visi apsidžiaugė. Nuo tada visa Jonuko šeima apsilankydavo vieną kartą per mėnesį pas moterį ir buvo ji laiminga.

Tadas Ignatavičius, 4 klasė

Deimilė Jasinskaitė, 3 klasė

Kačiukas Juodis

Gražiame name gyveno katytė Kika su dar negimusiais kačiukais. Ji išeidavo pasivaikščioti į kiemą, o kai norėjo valgyti ateidavo į virtuvę. Šiandien ji lankėsi pas gydytoją ir gydytojas pasakė, kad rytoj ji atsives katinėlius. Kika su šeimininke parvažiavo namo. Parėjusi namo ji iškart puolė valgyti, o pavalgiusi ėjo miegoti, nes buvo beveik dvylikta valanda! Rytas. Katytė atsikėlė jau aštuntą valandą. Šeimininkė atsikėlusi nuėjo pas katytę, kad galėtų jai įpilti maisto. Dar nereikia jaudintis nes gydytojas pasakė, kad kačiukai pamatys pasaulį tik vėlai vakare galbūt 22-23 valandą. Kika vaikščioja nieko nedaro. Na, o ką padarysi jeigu nuobodu?

Atėjo vakaras. O stebuklas?! Po geros valandos kačiukai taip ir šliaužioja ant grindų. Kokie gi jie mieli. Du berniukai ir viena mergaitė. Vienas kačiukas baltas su ryžomis dėmėmis ir ružava nosyte kurią visada kažkur išpurvina. Katytė juoda su baltomis dėmėmis ir oranžine kojine. Sakoma, kad trispalvės katės labai retos ir be to jos neša laimę. Na ,o paskutinis katinas visas juodas su žaliomis akimis. Visi po mėnesio gavo savo vardus. Juodo kačiuko sesutė gavo vardą-Tigriukė, broliuką pavadino Dribsniu, na o juodą katinėlį -Juodžiu. Visi buvo laimingi savo vardais. Žaidė, daug valgė, miegojo daug ir aišku draskė šeimininkės paltą. Buvo jau vėlu tad visi nuėjo miegoti. Jau rytas. Juodis pamatė daug dėdžių, kažkokį vyrą kurio rankose buvo Tigriukė ir Dribsnis! Ir aišku šnypšiančią mamą. Juodis suprato, kad kažkas blogai. Ir gerai jis suprato nes jo sesutę ir broliuką norėjo paimti ir parduoti parduotuvėje. Bet Juodžiui pasisekė nes jo nepaėmė. Vienas. Mažas. Niekam nereikalingas. Pasiliko gyventi ten kur ir prasidėjo jo gyvenimas. Kiekvieną dieną jis augo labiau ir labiau. Ėjo dienos, o jis paaugo ir tapo suaugusiu katinu. Kiekvieną dieną Juodis eidavo į medžioklę gaudyti pelių. Bet vieną dieną nutiko nelaimė. Kažkoks nepažystamas katinas bandė prasibrauti pro duris. Aišku Juodis neiškentėjo tokios nepagarbos ir aukštai pašokęs surietė nugarą ir ėmė šnypšti. Bet tai visai nepadėjo. Tas katinas buvo žymiai stipresnis ir drąsesnis už Juodį. Kika taip pat prisidėjo prie karo. Kai šeimininkė išgirdo šnypštimą ir miaukimą ji greitai nubėgo į katinų kambarį. Ji pamatė, kad nepažįstamas katinas bando prasibrauti pro duris. Bet apie ką čia kalbėti?! Jis bandė ir pro langą ir pro pagrindines duris ir per ką tik galėjo! Tad šeimininkė nubėgo į virtuvę ir iš ten paėmė rankšluostį. Katinas negalėjo net pagalvoti, kad šeimininkė turės tokį ginklą. Tad kai šeimininkė atidarė duris ir pamojavo katinui tiesiai prieš nosį rankšluosčiu jis nukūrė vos nepalikdamas kojų. Katės nustojo šnypšti ir riesti nugarą. Kad katinai nusiramintų šeimininkė davė jiems skrebutį su mėsos įdaru. Ir be to tai puiki dovana Juodžiui ir Kikai už tai, kad jie apsaugojo namus. Jie labai mėgsta tokį maistą, nes šeimininkė daro juos pati ir duoda tik kartą į dvi tris savaites. Juodžiui labai patiko ši vieta, nes čia minkšti guoliai, daug žaislų IR AIŠKU LABAI SKANIAI GAMINA!!! . Juodis namų sargas kuris apsaugos nuo nepažystamų katinų ir žmonių. Ir už vieną Kika liko laiminga. Vieną dieną kai Juodis pamatė tą vyrą. Taip tą patį kuris paėmė Tigriukę ir

Dribsnį. Katinas atsiminė tas dėžes, tuos nelaimingus brolį ir sesę ir piktą mamą. Tuoj pat negalvodamas Juodis atbėgo įsikabinęs priekinėmis letenomis ėmė šnypšti. Bet kai pardavėjas leido jam susitikti su Tigriuke ir Dribsniu jo išsišiepusieji dantys pasikeitė į šypseną ir kai visos dėžės su pardavėju dingo Juodis nusiramino. Ir taip pasiliko katinas Juodis pas šeimininkę saugoti namų. Ir jis gyveno ilgai ir laimingai.

Smiltė Stanulytė, 4 klasė

Morta Kauneckaitė, 2 klasė

 

Kalėdų problema

 Buvo graži baltaskarės žiemos diena. Namelyje susitiko Kalėdų senelis ir nykštukas Raudoniukas.

Nykštukas paklausė Kalėdų senelio:

• Ar turime vaikučiams kalėdinių dovanėlių?
• ..pamiršau. O ką dabar daryti?,- susirūpino Kalėdų senelis.
• Mes galime pakviesti į pagalbą visus nykštukus,- pasiūlė
• Puiki idėja,- apsidžiaugė Kalėdų
• Nykštukai! Skubėkite į pagalbą! Mes dar nepagaminome vaikučiams dovanų, o liko tik dvidešimt keturios dienos !

Darbštieji nykštukai kibo į darbą. Vieni piešė, kiti drožė, kalė…Namelyje buvo didelis šurmulys. Visi pergyveno, kad tik suspėtų iki Kalėdų. Buvo likę tik viena diena iki švenčių, o dar liko neperskaitytų dvidešimt laiškų…Visi skubėjo, bėgiojo, net pats Kalėdų senelis darbavosi. Juk Kalėdos vaikučiams – dovanų laukimo metas. O kaip Kalėdų senelis pasirodys be dovanėlių? Jau atrodė, kad jie tikrai nesuspės. Tik staiga šmėstelėjo gera idėja – o kur nykštukas Greitukas?

• Greituk, kur tu? – šūktelėjo Kalėdų
• Skubu skubu jums į pagalbą, – atsiliepė

Nykštukas Greitukas visus darbus atliko labai greitai ir per valandą buvo dovanėlės jau supakuotos.

Kai laikrodžio dūžiai artėjo prie dvylikos, Kalėdų senelis išskrido su dovanomis. Ryte atsikėlę vaikučiai rado po eglute dovanėles ir buvo labai laimingi. Kalėdų problema buvo išspręsta.

Gabija Baublytė, 4 klasė

Kodėl neatėjo šuniukas ?

Buvo puikus antradienio rytas. Kaimelyje gyveno šuo Rokis. Kiekvieną rytą šeimininkas leisdavo Rokį lakstyti kieme. Tada Rokis susidraugavo su kitais šuniukais. Rokis matydavo daug šieno, namelių na tai kas yra kaime. Rokis vieną dieną pamatė skelbimą: „RYTOJ ŽALIOS EGLUTĖS MIŠKE BUS KONCERTAS. DAINUOS LAPĖ IR MEŠKA. DĖL KONCERTO KREIPTIS Į VOVERAITĘ.“

Šuniukas susimąstė. Bėgs į mišką. Ką veikt? Nieko. Retai pasitaiko tokios progos. Eina šuniukas mato voveraitė stovi.

• Ateikite! Gal galiu kuo nors padėti?
• Sveiki, esu šuo iš kaimo, tik noriu paklausti:
• Galiu sudalyvauti koncerte?
• Hmmm… šuo iš kaimo. Gerai, tu, būsi ypatingas svečias.
• VALIO AČIŪ JUMS!

Laimingas šuniukas nuskubėjo namo. Taip stipriai bėgo, kad net pavargo. Užlipo laiptais ir nugriuvo į guolį. O einanti pro šalį katė ir pasakė:

-Hm jūs tik pažiūrėkit į jį toks jausmas, kad akmenį prieš vulkaną rideno.

-Šitie žmonės, net durų neužsidaro! -sušnibždėjo katė.

• Kelkis, Roki jau laikas važiuoti,- pasakė šeimininkas. Rokiui nespėjus net atsimerkti jis atsidūrė mašinoje. Jie važiavo pakankamai Pakėlęs galvą jis pamatė daug pakelių su šunų maistu.
• Kas tai? KAS TAI YRA?!- suriko Jo akys nužibo ir jis ėmė lakstyti po parduotuvę. Šeimininkas jam nupirko du pakelius sauso maisto „Happy Dog“ ir vieną konservą „All For Pet“.

Parvažiavęs šuniukas ėmė net cypti iš laimės. Šeimininkas nusprendė duoti sauso maisto.

Rytas. Visi ruošiasi koncertui. Tik vienas Rokis septintą ryto laksto aplink šieno kupstą nekantriai laukdamas koncerto pradžios.

• Roki, dar labai anksti! Eik, į guolį pamiegoti!-sušuko šeimininkas. Jau vidurdienis. Staiga šeimininkas ima Rokį ir sodina į mašiną.

• Vėl važiuosim į tą šunų rojų?!-paklausė šuniukas.

Bet šį kartą jie važiavo dar ilgiau. Pasirodo jie atvažiavo į prieglaudą.

• Sveiki, norėčiau, kad peržiūrėtumėte mano šunį.

Šuniuką įsodino į aptvarą ir užtrenkė duris. Pirmas tris savaites šuniukas išeidavo valgyti tik tada, kai jo niekas nematydavo, kai šunis leisdavo išeiti į kiemą jis tupėdavo kampe, o kai prieglaudos darbuotoja ateidavo valyti aptvarų jis slėpdavosi už guolio. Bet dabar viskas gerai. Jis net spėjo susidraugauti su kai kuriais šunimis. Mopsu Liukiu, Aviganiu Remu ir Pudeliu Eme.

– Na kaip tau prieglauda?- paklausė Remas.

-Visai linksma.

Tuo metu vyko koncertas:

– Sveiki, koncerto dalyviai! Kaip džiaugiuosi, kad jūs čia. Paruošėme daug visko, o iš pradžių kviečiu mūsų ypatingą svečią šunį iš kaimo! Emmm… šunį iš kaimo. Visi užtilo. Na galbūt jis neatėjo…

Rokis kalbėjosi su kitais šunimis, bet pasukęs galvą jis nepatikėjo savo akimis

-ŠEIMININKAS!- suriko jis.

• Labas

Šeimininkas pasiėmė jį ir išvažiavo iš prieglaudos. Kai jie parvažiavo šuniukas atsiminė, kad nebuvo koncerte, tai kol šeimininkas rakino mašiną ir krovė daiktus Rokis išbėgo į kiemą ir nuskuodė takeliu. Mato vėl voverytė stovi.

-Sveiki.

• Ką! Ar aš sapnuoju? Roki tai tu? Kodėl tada tavęs nebuvo koncerte?
• Aš buvau prieglaudoje, tai todėl negalėjau
• Štai pintinė riešutų už praleistą dieną.
• Na gerai, tai viso gero! Dar VISO GERO JUMS!

Smiltė Stanulytė, 4 klasė

Augustė Trapaitė, 2 klasė

 

Ledo pilis

Šalta. Žiema. O kiškelis nuliūdęs ir vienišas. Jam labai liūdna. Jis labai norėjo, svajojo turėti draugų. Vaikštinėjo vienišas, sušalęs ir staiga išgirdo kažkokį balsą.

• Labas!- tarė mažoji boružėlė.
• Kas tu tokia ?- paklausė kiškelis.
• Aš mažoji boružėlė ir keliauju į Ledo pilį. Girdėjau ten gyvena Ledo karalienė. Aš nors ir labai maža, bet mano svajonė – nugalėti Ledo karalienę.
• Keliaukime kartu,- pasiūlė boružėlė.
• O gal tu galėtum būti mano drauge?- paklausė kiškelis.
• Tikrai taip, – sutiko boružėlė.

Kelionė tęsėsi tankiu mišku. Darėsi tamsiau ir šalčiau. Medžių šakas padengė baltas sniegas. Tik staiga iššoko gražuolė snaigė ir paslaptingai tarė:

• Labas, aš esu snaigė ir gyvenu netoli Ledo pilies. Gal jūs ten ir keliaujate?
• Taip, – atsakė
• Ten labai šalta ir Ledo karalienė gali sušaldyti visą pasaulį,- tyliai tarė snaigė.
• O kaip mums ten nuvykti ir ją nugalėti? – pasiteiravo
• Jūs tokie mieli…Aš jums parodysiu trumpiausią kelią, – pažadėjo snaigė.
• Cha cha cha mano viena snaigė nori išduoti paslaptį … – pasigirdo garsus
• Aš jus visus sušaldysiu ir paversiu į ledo kubelius, – piktai nusijuokė Ledo karalienė. Keliauninkai taip išsigando ir pasileido bėgti.Net nepastebėjo kaip atsidūrė Ledo
• Jeigu jau mes patekome į Ledo pilį, tai turime būti draugiški ir kartu nugalėti piktąją Ledo karalienę, – patyliukais tarė kiškelis.

Jam pritarė ir mažoji boružėlė ir išsigandusi baltoji snaigė. Tik staiga pasigirdo galingas balsas:

• Cha cha cha pakliuvote! Aš dabar jus sušaldysiu !
• Draugai, mes turime būti vieningi ir nugalėti! Ji labiausiai bijo tai ugnies !

Suradę magiškus degtukus jais tik žybt ir pasigirdo šnypštimas…Ledo karalienė ištirpo…

• Mes ją nugalėjome! – sušuko laimingi

Nuo to laiko nebuvo taip šalta miške, o kiškelis susirado draugų. Draugystė nugalėjo Ledo karalienę. Jie ilgai ir laimingai gyveno.

Vakarė Bendžiūtė, 4 klasė

 

Lydekos dovana

Vieną kartą gyveno du draugai. Jų vardai buvo Tomas ir Jonas. Berniukai gyveno skurdžiai, neturėjo, ko valgyti. Jie labai mėgo žvejybą.

Vieną šeštadienio rytą berniukai nuėjo prie tvenkinio, kuris buvo netoli jų namų, pažvejoti ir pasigauti žuvį pietums. Draugai, atėję susidėjo meškeres, užsidėjo masalus ir nieko nelaukę pradėjo žvejoti. Žvejojo porą valandų, bet nei vieno kibimo nebuvo. Praėjo dar valanda ir Tomui su paskutiniu metimu užkibo lydeka. Ta lydeka sakė, kad jeigu jie išgelbės jos vaikus, tuomet ištrauks iš tvenkinio dugno aukso gabalą. Tomas paklausė:

– Kur tie vaikai?

Žuvis pasakė, kad drakonas juos pagrobė ir nusiskraidino į jūrą. Draugai nustebo ir sutiko, kad dėl aukso viską gali padaryti. Draugai išėjo gelbėti žuvies vaikų. Jie priėjo prie jūros ir nėrė į vandenį. Plaukė, plaukė ir pavargo. Prie jų atplaukė gerasis delfinas. Jis padėjo kuo greičiau vaikus nugabenti pas drakoną. Pakeliui užsuko pas banginį pasiimti ginklų. Banginis davė stebuklingų kardų ir šarvų. Jie toliau plaukė su delfinu į drakono pilį. Pagaliau atplaukė pas drakoną ir nuėjo gelbėti lydekos vaikų. Draugai kovojo, kovojo ir nukirto drakonui galvą. Tada jie paėmė lydekiukus ir įsidėjo į kibirą pilną vandens, ir nugabeno juos saugiai pas mamą.

Lydeka buvo dėkinga ir ištraukė iš dugno aukso gabalą. Daugiau berniukams nebereikėjo skursti. Jie visada turėjo valgyti. Ilgai draugiškai ir laimingai gyveno.

Tautvydas Pauliuščenko, 3 klasė

Kamilė Martišiūtė, 3 klasė

 

Makė, Sirbis ir stebuklingas šaldytuvas

• Aaa, – nusižiovavo Makė ir įsispyrė į šlepetes.

Už lango lijo. Sirbis kaip niekada garsiai knarkė. Makei buvo siaubingai nuobodu…

Mergaitė nuėjo į virtuvę ir išsikepė sumuštinių. Sirbiui įpylė katėms skirtų traškučių ir, kaip įprastai, nuėjo žiūrėti savo mėgstamų laidų. Praėjus kelioms valandoms Makė sušuko:

• Ei, Sirbi, eime į lauką! Jau nustojo lyti, saulė aukštai

Sirbis pakėlė galvą, pažvelgė į mergaitę ir ėmė rąžytis. Meiliai glostydama katinėlį Makė paaiškino:

• Šiandien eisim į tavo mėgstamiausią gyvūnėlių parduotuvę. Ten galėsi išsirinkti sau naują žaisliuką. Paskui dar užsuksime pasižvalgyti į buitinės technikos parduotuvę.

Tai išgirdęs Sirbis džiugiai sužaibavo žalsvomis akytėmis ir sumurkė:

• .. Tada eime grrrreičiau!

Pirmiausia draugai užsuko į Zooprekių parduotuvę. Katinėlis išsirinko žaislą-gyvatėlę. Nasruose laikydamas žaisliuką ir iš laimės aukštai iškelta uodega Sirbis išvinguriavo iš parduotuvės. Tada mergaitė su ūsuotu draugeliu nudrožė į technikos parduotuvę. Čia Makė pamatė nepaprastai įdomiai žvilgantį ir tarsi jai mojantį šaldytuvą. Mergaitė panoro jį atidžiau apžiūrėti. Apžiūrėjusi Makė nutarė jį įsigyti, nes senasis jos šaldytuvas jau senokai neveikė. Sirbis pritariamai sumiauksėjo. Sumokėję už prekę draugai išėjo šypsodamiesi. Pardavėja pasakė, kad šaldytuvą kurjeris atveš po kelių dienų.

Praėjo kelios dienos. Ir štai… nuostabusis šaldytuvas jau stovi prie Makės namų durų. Mergaitė nekantraudama ėmėsi jį išpakuoti. Išpakavusi ji neteko žado: šaldytuvas buvo pakeitęs spalvą ir dar mielesnis, nei matytas parduotuvėje.

Buvo vakaras ir Makė su Sirbiu nuėjo miegoti. Atsikėlę draugužiai nuėjo į virtuvę prie savo naujai įsigytų daiktų. Katinas susirado ir ėmė mėtyti, gaudyti savo naująją gyvatėlę, o mergaitė iš nuostabos net aiktelėjo… Šaldytuvo kampe nebuvo. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo vonioje. Makė visiškai nesuprato šio pokšto. Vargais negalais ji atitempė šaldytuvą atgal į virtuvę. Nusibraukusi nuo kaktos prakaitą mergaitė jau ėjo į savo kambarį, kai staiga išgirdo paslaptingą balsą: ,,Tai nieko manęs neklausi? Na ir eik!”

Makė pažiūrėjo į žaidžiantį katiną ir pagalvojo, kad jai pasigirdo. Vakare mergaitė skaitė knygą ir išgirdo, kad kažkas brazda virtuvėje. Kai nuėjo pažiūrėti, kas ten yra, pastebėjo, kad šaldytuvo reikiamoje vietoje nėra. Pasirodo jis jau bestovys prie sofos. Priartėjusi prie šaldytuvo ji labai aiškiai išgirdo: ,,Labas, mergaite Make!“ Mergaitė prisėdo ant sofos. Tuo metu jai ant kelių užšoko Sirbis. Makė džiugiai pasisveikino ir pridūrė:

• Sveikas! Negaliu patikėti, koks nepaprastas tu esi! Keiti spalvas kaip chameleonas, moki kalbėti ir net vaikščioji! Manau, mes šauniai sutarsime…

Sirbis tuo metu pritariamai sumurkė. Šaldytuvas bandė palinksėti ir dusliai sududeno:

,,Pagyvensim, pamatysim… Tikiuosi, jums patinka pokštai?“

Makė svajingai nusišypsojo ir susirangė savo guolyje. Kiekvienas iš šios trijulės tą naktį sapnavo neįtikėtinai spalvingus sapnus…

Deimilė Jasinskaitė, 3 klasė

Ąžuolas Urbonavičius, 3 klasė

Medžiotojas

Vieną kartą gyveno medžiotojas vardu Nojus. Jis labai mėgo triukšmingai vaikščioti po mišką ir tykoti laukinių gyvūnų, spęsti spąstus, lįsti į jų urvus ir gąsdinti juose įsikūrusius miško gyventojus. Vieną saulėtą žiemos dieną, vaikščiodamas po seną girią, Nojus surado didelį, eglių šakomis apkaišytą urvą ir jame miegančią mešką. Medžiotojas niekada nebuvo matęs tokio didelio žvėries. „Kas čia toks ir kaip jis čia atsirado?“ – pagalvojo sau medžiotojas. Nojus norėjo prieiti arčiau pažiūrėti, pagąsdinti jam nematytą žvėrį. Medžiotojas pasiėmė didelę šaką ir pradėjo artėti prie gauruoto padaro. Meška toliau sau snaudė. Nojus, paėmęs šaką, pradėjo badyti tankų meškos kailį. Ji suurzgė ir pabudo. Pakilo meška iš guolio, suriaumojo taip baisiai, kad Nojus negalėjo pajudėti iš baimės:

• Grrrrrrrrr, kas tu toks?! Kodėl mane pažadinai iš žiemos miego?! – suriaumojo meška.
• Aš, aš esu šios girios medžiotojas. O kas tu? – vos pralemeno
• Aš esu meška! Didžiausia ir stipriausia šioje girioje! Todėl, kad mane pažadinai aš tave suėsiu! – griausmingai surėkė meška.

Nojus taip išsigando, kad negalėjo pajudėti. Meška išlindo iš savo guolio, atsistojo ant užpakalinių kojų ir buvo dvigubai didesnė už medžiotoją. Nojus metė šaką ir pradėjo bėgti nuo meškos, o ši jį vytis. Nojus bėgo, o meška vijosi visą dieną ir naktį. Medžiotojas nežinodamas, ką daryti ir kaip pabėgti nuo įsiutusios meškos, pamatė seną lapės olą ir joje pasislėpė. Meška prabėgo pro šalį ir jo nepastebėjo. Nojus palaukė valandėlę, išlindo iš olos ir lengvai atsikvėpė. Meškos jau nebebuvo.

Medžiotojas, visas pavargęs, nebeturėdamas jėgų, labai lėtai ėjo namų link ir pagalvojo, kad daugiau nebeerzins miško gyventojų, nes niekada nežinai, ką gali sutikti girios tankmėje.

Jokūbas Dembinskas, 3 klasė

 

Mergaitė ir vėžys

Kažkada seniai, seniai gyveno labai graži mergaitė. Mergaitės akys buvo mėlynos, kaip dangus saulėtą dieną, o plaukai geltoni, kaip pati saulė. Mergaitę visi vadino Giedrute. Mergaitę gyveno pas senelius jaukioje mažoje trobelėje, prie seno, seno miško. Seneliai mergaitę be galo, be krašto mylėjo. Giedrutė tėvelių neturėjo, bet visada jautė, kad tėveliai ją saugoja iš dangaus.

Vieną gražų rudens rytą Giedrutė sugalvojo nueiti į mišką ir pririnkti grybų, kad senelė galėtų išvirti jos taip mėgstamą grybų sriubytę. Pasiėmė pintinėlę ir linksmai dainuodama išėjo.

Miške buvo gražu. Paukšteliai čiulbėjo, kiškučiai šokinėjo, stirnos ramiai kramsnojo žolytę. O grybų galybė… Vienas po egle, kitas samanoje, trečias už kalnelio, ketvirtas šalia upelio. Pintinė kaip mat prisipildė.

Oi kaip apsidžiaugs senelė, – galvojo Giedrutė. Tačiau tuo pat metu ji suprato, kad šių miško vietų nėra mačiusi ir suprato, kad pasiklydo miške. Priėjo prie upelio, kuris tekėjo per mišką, atsisėdo ant akmens ir graudžiai pravirko. Staiga ji išgirdo tylų balselį:

• Ei mergaite!

Apsidairė, bet šalia nieko nebuvo.

• Ei mergaite, čia aš vėžys po tavo kojomis. Kodėl verki? – paklausė vėžys.
• Pasiklydau miške ir nežinau kurioje pusėjo mano – atsakė mergaitė. Pakėlė mergaitė vėžį nuo žemės ir pamatė, kad vėžys neturi vienos žnyplės.
• Kas tau nutiko? – susirūpinusi paklausė.
• Mane užpuolė lydeka. Ji nukando mano vieną žnyplę, ir nusviedė mane prie šio
• Gal galiu tau kaip nors padėti? – Giedrutė paklausė vėžio.
• Jei man padėsi ir nuneši mane į vandenį, tuomet aš išpildysiu vieną tavo norą. – atsakė vėžys.

Giedrutė nunešė vėžį ir paleido į upelį. Vėžys plaukdamas pasroviui šūktelėjo:

• O koks tavo noras?!
• Aš… Aš tik noriu namo pas ..
• – sušnabždėjo vėžys.

Vienas, du, trys… ir Giedrutė kaip mat atsirado prie mylimo namelio durų. Virtuvėje jos jau laukė senelė ir senelis. Padėjo mergaitė pilną pintinę grybų ant stalo ir ašarodama papasakojo savo nutikimą. Seneliai apsikabino, nuramino anūkėlę, pažadėjo visada tik kartu su ja eiti į mišką grybauti.

Ir lig šiol Giedrutė kažkur toli, toli gražiame miške, jaukioje trobelėje laimingai gyvena su savo senais, senais seneliais. Mažoje virtuvėje ji valgo skaniausią pasaulyje grybų sriubą ir karts nuo karto pagalvoja apie vėžį, kuris išpildė jos norą.

Denisa Burevičiūtė, 3 klasė

Meškiuko sapnas

Berniuko vardas buvo Tadas. Vieną dieną jis grįžo iš mokyklos. Tadas buvo labai pavargęs, nukrito ant lovos ir užmigo. Tuo metu miške gyveno meškiukas, kuris žiemos miego sapne pasiūlė savo draugui Tomui eiti į girią.

Jie Tado sapne nukeliavo į mišką. Vienas siūlė eiti ten, kitas – į kitą pusę. Jiedu neapsisprendė ir susipyko. Į kokias puses norėjo, tai ten ir nuėjo. Bet jie nieko nepasiėmė. Meškutis turėjo burtų lazdeles, nes jis buvo stebuklingas gyvūnas. Po akimirkos Tadas norėjo atsiprašyti, bet draugas ėjo suniurzgęs. Meškutis pasidarė nematomu ir nuskrido prie draugo. Tomas girdėjo, kaip kažkas netoliese nusileido. Bet jis nežinojo ir nesuprato, iš kur tas garsas sklido. Net gyvūnai netoliese išsilakstė.

• Tikriausiai niekas negirdėjo,- tarė tyliai išsigandęs meškiukas.

Tik vilkas neišsigando, nes jis nesuprato kas nutiko, kai meškiuko nusileidimo garsas jį pažadino iš miego. Jis buvo piktas ir labai alkanas. Kažką užuodęs pradėjo iš lėto sėlinti ir sekti iš kur sklinda kvapas. Staiga Tadas, pasukęs galvą, toliau už medžių pamatė pilkį bespoksant į Tomą. Nusimovė permatomą švarkelį ir sušuko draugui, kad jį stebi vilkas. Tomas juo nepatikėjo, nes jis vis dar buvo piktas. Vilkas tyliai ir lėtai artėjo. Jis buvo toks alkanas, kad seilės jam tįso iš burnos.

Išsigandęs meškiukas pradėjo šaukti Tomui:

• Baik! Pažiūrėk sau už nugaros!

Kai Tomas atsisuko, išsigandęs pradėjo rėkti:

• Vilkas! Gelbėkit!

Tadas tyliai pasakė:

• Nebijok, aš turiu stebuklingą lazdelę, išgelbėsiu

Tomas nesuprato apie ką kalba draugas. Kai staiga Tadas mostelėjo lazdele ir čiupęs draugą nuskrido. Šis išgaravo, nes išgirdo mamos žingsnius, kad ateina žadinti į mokyklą. Meškiukas visą dieną galvojo apie sapną. Iš kur atsirado tas draugas Tomas?

Galvojo ir nuėjo paklausti mamos.

• O kur mano draugas? – paklausė

Mama nieko neatsakė. Pagalvojo, kad jis neturi nei draugų, nei gyvūno – tik tėvus. Meškiukas nesulaukęs atsakymo, nuliūdo ir nuėjo į savo kambarį. Vakare mama su tėčiu pasitarė apie bengalų kačiuką, kurio jis prašė ir norėjo visus metus. Kadangi Tado gimtadienis jau greitai, tai nutarė jam padaryti staigmeną.

Atėjus meškiuko gimimo dienai, šeima išvažiavo į miestą. Nuėjo į žaidimų parką, papramogavo. Papietavo kavinėje ir nusivedė sūnų į gyvūnų krautuvę, kur galėjo išsirinkti sau draugą. Tai buvo pati geriausia Tado diena. Jis pamatė savo sapnuotą draugą, o į kitus gyvūnus net nežiūrėjo. Čiupo Tomą ant rankų ir visi laimingi grįžo namo. Tėvai nežinojo apie Tado sapną. O meškiuko svajonė pagaliau išsipildė.

Goda Girdžiūtė, 3 klasė

Goda Petrauskaitė, 1 klasė

 

Nepaprasta Margio kelionė

Naujųjų metų naktis, laikrodis artėja link dvyliktos valandos. Danguje sproginėja fejerverkai, kurie šviečia ryškiau už visas žvaigždes, tačiau garsas toks stiprus, kad visus priverčia krūpčioti… Staiga, apakintas šviesų ir baisaus triukšmo šuniukas, vardu Margis, pabėgo iš savo namų kiemo ir baimės vedinas lėkė ten kur akys matė… Margį kojos nešė tol, kol galiausiai atsidūrė gūdžiame ir jam visai nepažįstamame miške. Atsipeikėjęs nuo viso triukšmo ir šviesų, šuniukas suprato, kad kelio namo jam šią naktį rasti nepavyks. Atsigulė po ąžuolu galiūnu ir liūdnas užmigo.

Atėjo rytas. Devynis sapnus susapnavęs Margis nubudo ir pradėjo tyrinėti paslaptingąjį mišką. Pėdina jis ramiai miško takeliu ir netikėtai išgirsta gailią dejonę, tylų pagalbos šauksmą. Išpučia akis, ieško, ieško kol pamato tarp medžio šakų įsipainiojusį mažą žvirbliuką. Nežinia kiek laiko jis čia buvo įstrigęs, sušalęs, sušlapęs. Pagailo Margiui mažojo paukštelio ir jį ištraukė iš šakų gniaužtų.

• Ačiū tau, mielas bičiuli, – dėkojo žvirblis. – Aš kelias dienas jau čia įstrigęs buvau, šaukiausi pagalbos, bet niekas manęs nepastebėjo, o kas pastebėjo – padėti nenorėjo, sakė iš tokio mažo paukštelio vis tiek mažai naudos, – liūdnai pasakojo jis.
• Nieko sau, – nusistebėjo Margis! – Visi mes esame ypatingi, nesvarbu kokio dydžio, juk ir maži paukšteliai gali nuveikti didžius darbus, – užtikrintai kalbėjo šuniukas.

Išlaisvintas žvirblis dar ilgai ilsėjosi negalėdamas išskleisti savo pavargusių sparnų, pasakojo Margiui apie savo namus, kaip džiaugsis jo šeima jį pamačiusi. Bekalbėdamas pastebėjo liūdnas šuniuko akis ir tarė:

• Mama mane visada mokino, kad už gerą darbą reikia atsilyginti Sakyk, kaip aš tau galiu atsidėkoti? – užtikrintai paklausė žvirblis.
• Aš pasiklydau ir labai noriu namo, tačiau nežinau, kaip reikia išeiti iš šio miško, nežinau net kurioje pusėje yra mano namai.
• Aš tau padėsiu! Pakilsiu taip aukštai, kad sieksiu debesis ir rasiu tavo namus, bet turi manimi pasitikėti. Lauk manęs. Kai aš atgausiu jėgas, grįšiu pas tave.

Kaip tarė, taip ir padarė. Žvirbliukas atsisveikino su Margiu ir išskrido. Šuniukas įsirangė po ąžuolu galiūnu, užmigo ir sapnuoja savo namus raudonu stogu ir baltomis langinėmis, savo žmogaus kambarį, kuriame jo guolis ir visi žaisliukai. Mato ir akis berniuko, kuris labai laukia jo grįžtančio namo.

• Labas rytas, Margi, – pasisveikino žvirblis. – Laikas keltis ir ieškoti tavo namų.

Papasakok kaip jie atrodo.

Margis papasakojo žvirbliui kokiame name gyvena, kaip atrodo jo gatvė, kokia pašto dėžutė stovi prie kelio. Liko sunkiausia dalis, skristi aukštyn ir ieškoti miesto, o tame mieste – namo su raudonu stogu ir baltomis langinėmis. Žvirblis pakilo taip aukštai, kad Margis jo matyti nebegalėjo, todėl beliko tik laukti jo grįžtančio.

• Radau! Margi, radau tavo namą! – gaudantis orą šūktelėjo žvirblis. – Jis toks kaip ir pasakojai. Ir vaikas kieme buvo, labai liūdnas berniukas, girdėjau kaip jis šaukė tavo vardą. Sek paskui mane, aš tau parodysiu kelią.

Žvirblis skrido, o Margis sekė iš paskos kol pasiekė miško pabaigą, o tuomet ir miestą, o mieste gatvę, o gatvėje rado savo namą. Kaip nudžiugo vaikas, pamatęs savo šuniuką! Margis puolė į glėbį ir nulaižė vaiko rankas.

Tai nebuvo paskutinis kartas, kai žvirblis kalbėjosi su Margiu. Jų draugystė gyvuoja ir dabar, paukštelis su savo šeima atskrenda į Margio kiemą, ten jiems pakabinta lesyklėlė, kurioje visada randa sau maisto. Skrajūnai pasakoja šuniukui apie savo skrydžius, nuotykius ir džiaugiasi, kad tą naujųjų metų dieną jų keliai susitiko, kad jie galėjo vienas kitam padėti. Ir visus aplinkui jie mokė, kad gera visada atsilyginama geru!

Aronas Gobiūnas, 3 klasė

Kajus Galinis, 1 klasė

Netikėtas radinys

Labai senai ant aukšto kalno, šalia upės buvo įsikūręs indėnų kaimas – Galkaičiai. Tačiau prieš keletą šimtmečių, po stiprios audros ant kalno užslinko keistas, tirštas ir spalvotas rūkas. Gyventojai labai išsigando tokio reiškinio, tačiau po kurio laiko pastebėjo, kad jų kaime nustojo sirgti žmonės ir gyvuliai, augalai pradėjo žydėti ir žaliuoti ištisus metus. Žemė tapo labai derlinga, o lietus būdavo labai šiltas. Tokie pokyčiai greitai visiems ėmė patikti, nors per rūką nesimatė nieko, kas vyko kalno apačioje, tačiau kaimiečiai per daug apie tai negalvojo, o tik džiaugėsi gyvendami tokioje šaunioje vietoje.

Vieną dieną Galkaičių kaime indėnų šeimoje kalytė Luka atsivedė penkis gražius šuniukus. Visi jie buvo judrūs, žaismingi ir alkani, jų kailiai buvo juodi su rudais raštais ir kiekvienas jų turėjo po vaivorykštę ant nugaros. Keturi šuniukai kaip ir kiekvienas kaimo gyventojas turėjo stebuklingų galių. Tačiau vienas jų atrodo neturėjo jokių galių, kas buvo netikėta šeimininkams. Aplink ganėsi skraidantys arkliai ir ožkos, šokinėjo nuo vieno namo stogo ant kito triušiai, vaikščiojo pasipūtusios katės su didžiulėmis kaip povų uodegom. Šuniukai augo greitai ir vis aiškiau buvo matyti, kad vienas jų yra kitoks. Pavasarį mažiesiems atėjo laikas iškeliauti į kitas šeimas. Pepsį, Kolą ir Mėsainį pasiėmė gretimų kaimų gyventojai. Kalytė Peru taip pat surado naujus namus medžiotojų šeimoje. Tačiau likusi kalytė Čilė ne tik neturėjo jokių išskirtinių galių, bet buvo beveik akla. Jos niekas imti nenorėjo, nes niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji taip skyrėsi nuo kitų savo šeimos narių. Kurį laiką Čilytė džiaugėsi su tėvais, nes jie ją mylėjo tokią, kokia ji buvo. Tačiau augo jos ilgesys broliams ir sesei. Ji darėsi vis liūdnesnė, nebenorėjo žaisti, valgyti, atsiskyrė nuo kitų šeimos narių. Vieniša vaikščiojo po kaimą, vis bandydama surasti draugų ir atrasti savo kokį nepaprastą gebėjimą. Tačiau greitai suprato, jog niekam neįdomu bendrauti su paprastu šuniuku, kuris nemoka nei skristi, nei greitai kaip vėjas lėkti, nei čiaudėti spalvomis, nei atsidurti netikėtai kitoje vietoje. Ilgai vaikščiodama kaimo pakraščiais pastebėjo rūko sieną ir sugalvojo ją pralįsti ir pažiūrėti, kas gyvena kalno apačioje. Čilė stipriai įsibėgėjo, trenkėsi į sieną ir taip pralaužė ją. Ji nusirito nuo kalno ir pamatė, kad aplink yra daugiau kaimų.

Eidama Čilė sutiko žynį vardu Noras. Jis buvo labai piktas ir stiprus, taip pat turėjo magiškų galių: galėjo prakeikti, sustabdyti laiką, sunaikinti kaimus. Žynys norėjo, kad visi kalno gyventojai nepamatytų ir nesutiktų kitų žmonių. Jis padarė šitą sieną, nes visi tyčiojosi ir žynys labai supyko. Jau norėjo duoti jai užnuodyto maisto, bet ji perprato pikto žynio kėslą ir pabėgo. Čilė klaidžiojo per dienas, vis silpo, ji nerado nei maisto, nei vandens, gulėjo susirietusi ir tyliai inkštė. Tačiau vieną dieną pro šalį ėjo keliautojų šeima. Du rūpestingi jų vaikučiai išgirdo keistą garsą ir ją surado.

Berniukas Titas ir mergaitė Jorė apsidžiaugė, pribėgo, pakėlė ir apkabino pavargusį šuniuką. Parsinešė namo išmaudė, pamaitino ir pagirdė. Vaikai labai mylėjo savo netikėtą radinį ir jiems buvo visai nesvarbu, kad ji akla ir neturi jokių galių. Meilė, kurią rodė šuniukui vaikai, ją išgydė ir jai išaugo sparnai. Šeima su savo nauju šeimos nariu Čile apkeliavo daugybę šalių. Šis netikėtas radinys atnešė daug meilės vaikams ir Čilei.

Didžiulė meilė gali išgydyti kiekvieną ir suteikti ypatingų galių.

Matas Skridulis, 3 klasė

Alicija Aukštakytė, 2 klasė

 

Pasaka apie Marijampolę

Seniai seniai , kai medžiai augo kur matai ir upė tekėjo plati, tos upės krantuose buvo du kaimai, o tuose kaimuose gyveno dvi šeimos. Vienoje šeimoje buvo tėtis, mama ir sūnus, kurio vardas buvo Marijus. Kitoje šeimoje gyveno tėtis, mama ir dukra kurios vardas buvo Apolė. Kadangi kiekvienoje šeimoje augo po vieną vaiką jie buvo vienturčiai, todėl jiems buvo labai liūdna. Tad tėvai sugalvojo pastatyti tiltą , kad vaikai galėtų susitikti ir žaisti drauge.

Kaip tarė taip ir padarė, pastatė tiltą ir labai džiaugėsi savo bendru darbu. Upės krantai buvo sujungti ir kaimų žmonės pradėjo daugiau bendraut. Atrodo draugystei kliūčių neliko, bet vaikai nežaidė drauge, o suėję ant tilto vidurio tik pykosi ir ginčijosi, kurio šeimai tas tiltas priklauso, kas daugiau to tilto statė ir kuri tilto pusė yra gražesnė . Marijus tvirtino, kad jo šeima daugiau pastatė tilto, bet Apolė nenusileido ji irgi tvirtino, kad jos šeima daugiau pastatė tilto. Abudu vis ginčijosi kiauras dienas. Jų ginčas truko kelis metus, o sprendimo kam priklauso daugiau tilto taip ir nerado.

Per savo vaikiškus barnius Marijus ir Apolė net nepastebėjo kaip į jų kraštą atkeliavo svetimšaliai. Svetimšaliai buvo pikti, nedraugiški, ir labai godūs. Svetimšaliai ėjo per kaimus ir miestus viską vogė ir viską naikino. Marijus su šeima greitai atėjo pas Apolę ir jos šeimą, kad galėtų kartu nuspręsti, kaip kovoti su įsibrovėliais ir apginti savo kaimus. Ilgai svarstė ir nusprendė paspęsti spąstus svetimšaliams ir taip apsaugoti savo kaimą. Kai paspendė spąstus prie kaimo vartų parašė ,,Visi išvykę. Turtų NĖRA‘‘, o patys pasislėpė ir laukė kada jie ateis.

Tamsią ir baugią naktį pagaliau svetimšaliai atėjo. Ir tada prasidėjo linksmybės. Svetimšaliai nepatikėjo, kad visi išvykę ir įėjo į kaimą ieškodami brangenybių. Pusė svetimšalių įkrito į gilią duobę, kurią iškasė Marijaus ir Apolės tėčiai. Mamos buvo paruošę stalelį užkandžių ir palikę lauke, kaip dar vienus spąstus, nes maistas buvo užnuodytas. Kai svetimšaliai suvalgė maistą, kuris buvo paliktas iš karto susirgo ir išvyko namo sveikti. Na, o Apolė ir Marijus skleidė įvairius garsus ir rodė įvairius baisius šešėlius. Svetimšaliai labai išsigando taip, kad pabėgo toli toli kiek kojos neša.

Kai priešų nebeliko ir viskas pasibaigė kaimo žmonės išlindo iš slėptuvių ir labai dėkojo Marijaus ir Apolės šeimoms. Apolė ir Marijus po tokio nuotykio pamėgo vienas kitą, susitaikė ir buvo geriausiais draugais, kartu leido laiką ir tik kartais susiginčydavo, kuriai šeimai priklauso tiltas. Vaikų tėvams atsibodo nuolatiniai Marijaus ir Apolės ginčai todėl jie vaikams paruošė staigmeną. Tai buvo nauji namai, kuriuose jie kartu gyveno. Čia visi buvo draugiški, niekada nesipyko, daug dirbo ir aplink savo namą statė naujus namus, kitoms šeimoms. Nė nepastebėjo, kaip pastatė didelį miestą. Tik buvo viena problema – nebuvo miesto pavadinimo. Tuomet buvo sukviestas visų gyventojų skubus susirinkimas. Visi kartu sprendė, kaip reikėtų pavadinti savo gražųjį miestą. Ir sugalvojo pagal vaikų vardus pavadinti Marijampole. Visi labai džiaugėsi, prikepė pyragų. Visus, kurie keliavo pro jų miestą, jais vaišino. Vos suvalgę gabalėlį pyrago, žmonės užsinorėdavo likti šiame nuostabiame mieste. Taip miestas didėja ir auga iki šių dienų, o jame gyvena geri ir laimingi žmonės.

Amelija Babeckaitė, 3 klasė

 

Pasaka apie Meilę, Laimę ir Viltį

Kažkada pasaulyje gyveno trys mergaitės: Meilė, Laimė ir Viltis. Jos nieko nežinojo viena apie kitą, tačiau kiekviena turėjo savo unikalų gyvenimą ir savo paslaptis.

Meilė gyveno šalyje, kur saulė švietė ištisus metus. Tai buvo nuostabi vieta, tačiau ji turėjo savo prakeiksmą. Meilei reikėjo dirbti nesibaigiančius darbus. Kiekvieną dieną ji dirbdavo žemę, skindavo auksinius vaisius, kurie augo tik šiltoje šalyje. Šie vaisiai buvo nepaprastai brangūs, tačiau jie išsiurbė visas Meilės jėgas. Kiekvieną dieną ji daug dirbo ir nesijautė laiminga. Tuo tarpu Laimė gyveno už poliarinio rato, šaltyje ir sniege. Šioje šalyje buvo šaltas ir drėgnas oras, bet net ir ten buvo kažkas ypatingo. Laimė turėjo stebuklingą galią – ji galėjo sustabdyti laiką. Tačiau ši galia buvo lyg prakeiksmas: sustabdžius laiką greit pasidarydavo nuobodu. Pasaulis aplink ją tarsi sustingdavo, be galimybės bendrauti ar patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Trečioji mergaitė Viltis gyveno pasaulyje, kuriame oras nebuvo nei karštas, nei šaltas – tiesiog labai įvairus. Viltis buvo labai atsakinga ir žinojo, kad pasaulis yra pažeidžiamas. Jos šalyje niekada nebuvo visiškai ramu. Ji turėjo stebuklingą galią – matyti ateitį, tačiau ši galia ją baugino. Viltis matė, kaip pasaulis eina link susinaikinimo – gaisrai, potvyniai, karai, drebėjimai. Ji žinojo, kas nutiks, bet negalėjo užkirsti kelio tragedijoms.

Vieną dieną, kai pasaulis aplink Viltį pradėjo griūti, ji pasijuto bejėgė. Upės išdžiūvo, žemės drebėjimai tapo vis dažnesni, vyko baisūs karai. Ji galvojo, kur ieškoti pagalbos, kas galėtų išgelbėti pasaulį. Išsigandusi Viltis įsėdo į savo stebuklingą valtį, kuri galėjo ją nunešti į bet kurią pasaulio vietą. Ji išplaukė į tolimas jūras, tikėdamasi, kad ras atsakymus. Ilgai plaukė Viltis ir pasiekė šalį, kur gyveno Meilė. Atplaukusi prie kranto, Viltis pamatė kažką neįprasto. Į ją žvelgė juodos spalvos debesys, kai kurios vietos buvo apgaubtos ugnies liežuviais. Meilė, nors ir turėjo galią įžiebti liepsnas, negalėjo sustabdyti visų šių nelaimių. Visiškai pavargusi ir nusiminusi ji pasakė, kad čia siautėja paslaptingas burtininkas, vardu Blogis – žiaurus ir galingas burtininkas, kuris gali valdyti klimatą, judinti vėjus ir kurti audras, kad sukeltų chaosą. Viltis paprašė Meilės pagalbos. Meilė suprato, kad tik kartu su kitais galės įveikti Blogį ir jo blogą galią. Ji taip pat žinojo, kad Blogis niekada nesustos, jei nebus įveiktas. Nepaisant baimės, Meilė sutiko prisijungti prie Vilties ir plaukti į šalį, kur gyveno Laimė. Kelionė buvo ilga ir pavojinga, bet pasiekus šalį, kurioje sniegas niekada nesiliovė kristi, jos sutiko Laimę. Laimė gyveno užsidariusi nuo pasaulio, nes buvo įstrigusi savo stebuklingoje galioje – ji galėjo sustabdyti laiką, tačiau nesugebėjo sustabdyti savo šalies šalto ir niūraus likimo. Laimė buvo atsiskyrusi ir vieniša. Meilė ir Viltis paprašė jos pagalbos. Visos trys mergaitės nusprendė kartu kovoti su Blogiu. Paslaptingame miške jos susidūrė su burtininku. Jis pasirodė tamsiame rūke, iššaukė galingą audrą ir galvojo: ,,Ach, tos trys silpnos mergaitės nesupranta, koks galingas aš esu!” Bet jos sujungė savo galias. Meilė sugebėjo sušildyti visą pasaulį. Laimė sustabdė laiką ir sukūrė ilgą momentą, kuriame jų stiprybė didėjo, o Viltis matė, kaip jos suvienijusios galias nugali Blogį. Mūšis buvo ilgas ir sunkus, tačiau mergaitės įveikė Blogį ir išlaisvino pasaulį. Po kovos mergaitės suprato, kad tik kartu jos gali kurti geresnį pasaulį.

Nuo šiol Meilė nebešvaistė jėgų beprasmiams darbams. Laimė galėjo džiaugtis ir gyventi pilnavertį gyvenimą, o Viltis padėjo pasauliui tapti stipresniu. Meilė, Laimė ir Viltis įrodė, kad net ir tada, kai atrodo, kad pasaulis griūva, susivienijus galima išgelbėti pasaulį nuo blogio.

Agota Jaškauskaitė, 3 klasė

Aistė Savickaitė, 2 klasė

Puncės nuotykis

Seniai, labai seniai, gražioje sodyboje ant upės kranto gyveno graži šeimyna: mama, tėtis ir dukrelė. Jie augino ir katytę. Tos katytės vardas buvo Puncė. Jos kailiukas buvo pilkas su juodais dryželiais, panašus į zebro. Letenėlės plačios, ausytės kaip lūšies, o akytės mėlynos ir blizgios, kaip deimantai. Puncė buvo labai draugiška, linksma, smalsi ir labai gera pelių gaudytoja. Su mergaite jos buvo pačios geriausios draugės. Kartu miegodavo toj pačioj lovoj ir niekada nesipykdavo. Ir vieną dieną, kai katytė žaidė lauke, kilo labai didelė audra ir pradėjo lyti. Katytė labai išsigando ir nubėgo į mišką. Miške ji rado urvą ir pasislėpė. Kai audra praėjo ir katytė ruošėsi eiti namo suprato, kad yra pasiklydusi. Ilgai klaidžiojo miške, jai kilo daug pavojų. Katytė matė švytinčias lapės akis, girdėjo net vilko staugimą. Klaidžiojusi visą naktį sulaukė ryto ir bandė prisiminti kurioje pusėje yra jos namai. Tada Puncytė pamatė didelį ąžuolą ir prisiminė, kad jis auga netoli namų. Ji prigulė prie ąžuolo kelioms valandėlėms ir kai pabudo išgirdo, kad kažkas šaukia jos vardą. Mergaitė visą rytą ieškojo augintinės. Kačiukas suprato, kad tai jos geriausios draugės balsas ir bėgo jo link. Kai

Puncė pamatė mergaitę, šoko jai į glėbį ir pradėjo murkti. Nuo tos dienos Puncė suprato, kaip reikia elgtis artėjant pavojui.

Patricija Norkutė, 4 klasė

 

Jorė Tutlytė, 3 klasė

Sapnų gaudyklė

Kartą gyveno mergaitė vardu Niša. Ji kasnakt sapnuodavo košmarus. Viskas prasidėjo, kai Nišai buvo trys mėnesiai. Vyko Nišos krikštynos. Mergaitės mama jau buvo mirusi, todėl krikštynose dalyvavo tik jos tėtis Lukas ir elfas. Šiame krašte buvo būtina, kad krikštynose dalyvautų elfas ir ko nors kūdikiui palinkėtų. Elfas Nišai palinkėjo, kad ji niekada naktimis nesapnuotų košmarų. Tačiau atsitiko nematytas dalykas! Palinkėjimas atsisuko prieš mergaitę ir nuo lemtingosios krikštynų dienos ji kiekvieną naktį sapnuodavo baisius košmarus.

Sulaukusi dvylikos metų, Niša nebegalėjo su košmarais taikstytis ir nusprendė sukurti stebuklingą sapnų gaudyklę. Per vienerius metus ji perskaitė daugybę knygų apie sapnus. Atšventusi savo tryliktąjį gimtadienį ji nusprendė, kad yra pasiruošusi didžiajam išradimui. Tačiau Nišos tėtis, išgirdęs apie dukros planus, tepasakė:

• Niša, tau jau trylika, o tu moki tik Nuo šiol lankysi mokyklą. Niša nusiminė:
• Bet, tėti, aš juk kursiu stebukingą sapnų gaudyklę, kuri nubaido blogus sapnus!

Lukas nusijuokė ir nuėjo. Niša likusi viena mąstė: “Jeigu aš eisiu į mokyklą, ten susirasiu draugų, bet tikriausiai neliks laiko išradimui”.

Kitą rytą tėtis mergaitę nuvedė į mokyklą. Juos pasitiko mokyklos direktorius ir būsimasis Nišos mokytojas. Jis nuvedė naujokę į klasę, tėtis juos palydėjo. Klasėje jau buvo susirinkę Nišos klasiokai. Pirmoji dienos pusė buvo smagi, mergaitė daug visko išmoko. O kiek buvo džiaugsmo, kai susirado naujų draugų! Popiet grįžusi namo ji ėmėsi sumanymo. Pirmiausia Niša pamėgino popieriaus lape nupiešti vaizduotėje sukurtą sapnų gaudyklę. Pavyko visai neblogai, todėl mergaitė kuo greičiau ėmėsi darbo.

Gaudyklės pagrindas buvo mediniai pagaliukai, taigi ji išėjo į sodą tų pagaliukų prisirinkti. Grįžusi surišo pagaliukus siūlais ir taip juos pritvirtino vieną prie kito. Vos tai padarius, Niša išgirdo tėtį šaukiant vakarienės. Įsijautusi į darbus ji visai pamiršo, kokia alkana buvo. Pilvas jau buvo pradėjęs groti maršus! Sočiai pavalgiusi, Niša ketino tęsti darbą, tačiau tėtis pasakė, kad jau metas miegoti. Niša jo nepaklausė. Grįžusi į kambarį dar apraizgė pagaliukus siūlais ir paprašė, kad tėtis gaudyklę pakabintų ant lubose styrančio vinuko. Tai padaręs tėtis paguldė mergaitę į lovą, pabučiavo ir palinkėjo saldžių sapnų.

Deja, nors ir buvo labai pavargusi, Niša visą naktį negalėjo užmigti. Anksti ryte pavargusi mergaitė nusprendė, kad gaudyklė sugaudė ne tik blogus, bet ir gerus sapnus. Nuėjusi į mokyklą, ji nusprendė paklausti savo mokytojo, ar jis žino, kodėl taip nutiko. Per pietų pertrauką Niša papasakojo mokytojui savo istoriją ir paklausė:

• Gal žinote, kodėl mano gaudyklė sugaudė ir gerus sapnus? Mokytojas daug žinojo apie sapnus ir davė patarimą:
• Gaudyklės centre  įtaisyk  mėlynai  žėrintį  akmenuką,  kurį  rasi  Juodajame  ežere.

Akmenuko ieškok per pilnatį, nes tada jis turi stebuklingų galių. Radusi jį, kuo greičiau įdėk į sapnų gaudyklę, nes kitaip jis neteks savo galių.

Sulaukusi pilnaties, Niša netvėrė savame kailyje ir kuo greičiau nubėgo prie Juodojo ežero ieškoti stebuklingo akmenuko. Nebuvo lengva rasti tinkamą akmenuką. Pagaliau jį radusi, mergaitė lėkė namo kaip ant sparnų. Pagaliau jos svajonė ramiai miegoti išsipildys!

Po trylikos metų neramaus miego įvyko stebuklas – tą naktį ir visas kitas naktis mergaitė sapnavo tik gražius sapnus. Iš pradžių dvejojęs dėl dukros sumanymo, tėtis Lukas irgi džiaugėsi dėl Nišos išradingumo, atkaklumo, o labiausiai – dėl ramaus miego.

Saida Liutkauskaitė, 4 klasė

 

Augustė Trapaitė, 2 klasė

Senelis ir senelė

Vieną kartą gyveno senelis ir senelė. Jie gyveno tamsioje girioje. Jiems naktį buvo labai gera girdėti vilkų garsus, nes buvo labai lengva užmigti. Bet vieną naktį kai švietė pilnatis jiems labai nepatiko vilkų garsai, nes jie itin garsiai cypavo. Senukai abu išėjo pažiūrėti, o pasirodo… Pilkieji žvėrys kovojo su meška! Senelis pasiėmė didelį kirvį ir nubaidė mešką. Jie priėjo prie vieno vilko ir rado jį sudraskytą. Jį nuvežė pas veterinarę, bet, pasirodo, to vargšo vilkelio neįleido, nes laukinių gyvūnų negydė. Atsisakė padėti, nes bijojo, kad praras darbą, jog įleido laukinį gyvūną. Senelis ir senelė pradėjo pykti ant veterinarų.

• Jūs pagalvokit! Jis kovojo su meška jūs pažiurėkit į jį!
• Aš atsiprašau, bet tikrai negaliu padėti.
• Gerai kaip norit!

Senelis ir senelė išvažiavo. Jie važiavo į dar penkias veterinarijos ligonines ir niekas jų neįleido. Liko jį tik užmigdyti. Tačiau vieną kartą jie vėl išgirdo vilkų garsus. Nuėjo patikrinti, o pasirodo ten stovėjo senelės pusbrolis. Jis laikė vilką.

• Jonai, kaip tu sužinojai, kad mes labai norėjom vilko?
• Taigi jūs paskelbėte: „Gal kas parduodate vilkus?”.
• Oi kaip aš myliu tave!
• Ačiū ačiū, – pasakė

O buvo geriausia, tai, kad vilkas buvo labai stiprus. Ir vieną naktį vėl atėjo ta pati meška, tačiau vilkas nepasidavė. Jis kovojo ir kovojo, kol galiausiai ją… nugalėjo!

Nojus Kringelis, 3 klasė

 

Sofija ir miško gyvūnai

Vieną kartą gyveno maža mergaitė vardu Sofija. Jai buvo šešeri metai. Ji buvo gudri, mėgo žaisti, patiko gyvūnai. Mergaitė gyveno jaukiame namelyje medyje, kuris stovėjo miške.

Vieną gražią popietę Sofija ėjo grybauti, uogauti ir gėlių rinkti savo mylimai mamai. Pirmą kartą mergaitė nuėjo į kitą miško pusę, nes savo miško pusėje nerado grybų. Pradėjo temti, o Sofija labai bijojo tamsos. Iš miško sklido keisti garsai. Ji sukaupė visą savo drąsą ir žengė pirmyn. Ten pamatė nuostabų vaizdą, kurį ilgai atsimins. Sofija išvydo didžiausius grybus, skaniausias uogas ir spalvotas gėles. Ten taip pat lakstė daugybė elnių, didelių meškų, mielų kiškių, ežiukų, lapių ir vilkų. Jie visi atrodė labai draugiški. Sofija priėjo prie elnio ir paklausė:

• Iš kur jūs? Anksčiau aš jūsų niekada čia nemačiau? Elnias atsakė:
• Išsigandome medžiotojų savo namuose ir Sofija paklausė:
• Gal norėtumėte įsikurti mano miške? Netoli mano namelio Elnias atsakė:
• Aš ir kiti gyvūnai sutinkame!

Sofija kartu su miško gyvūnais grįžo į savo miško pusę. Gyvūnai labai džiaugėsi radę saugius namus ir labai gerą draugę.

Amelija Joneikytė, 4 klasė

Stebuklingasis miškelis

Viduryje seno ir didelio miško, kur tankios medžių šakos siekia dangų, o šaknys įaugusios į kietą žemę, augo nedidelė giraitė. Atrodytų visai paprasta – medžiai, samanos, grybai.Tačiau, jei pritūptumėte ir atidžiai pažiūrėtumėte, pamatytumėt, kai ką stebuklingo…

Seno ąžuolo drevėje gyvena barzdotas girinis su žmona. Samanotu takeliu į savo darbą saldainių fabrike eina ponas Baravykas, jis – to fabriko savininkas. Pagyvenęs Lepšis, atsirėmęs į storą beržą, šildosi prieš saulutę ir svajoja. Giraitės Girinį nedomina grybų ir vabzdžių gyvenimas, tačiau jam labai rūpi girios medžiai, kad jų negraužtų kenkėjai, kad neišlaužytų vėjas. Girinis yra geras Šiaurės vėjo bičiulis ir dažnai jį pasikviečia į svečius. Po gardžių pietų ir popiečio pokalbių Šiaurys niekuomet įtūžęs neužsuka į šią giraitę ir nenulaužia net mažiausios šakelės nuo medžių. O po šių šimtamečių ir ramiai augančių medžių šaknimis yra nuostabūs nameliai. Juose kaimyniškai gyvena visi miškelio gyventojai. Čia ir parduotuvės, ir kirpyklos, ir net pono Baravyko saldainių fabrikas yra. Toliau -mokykla ir ligoninė.

Artinasi žiema. Darbščiųjų ,,Pilkų Pelyčių“ audinių fabrikas, nenustodamas audžia šiltus apklotus iš nuostabaus švelnumo meldų pūkų. Parduotuvės vedėjas kurmis Feliksas juos pardavinėja. Pasėdėjęs ant suolelio ir pasišildęs saulėje senasis Lepšis jau keliauja namo. Jis gyvena vienas. Atrodo ši žiema jam bus sunki ir liūdna. Visą vasarą mažiesiems jis pasakodavo įdomiausias istorijas. Net ir suaugusieji prisėsdavo jų pasiklausyti. Kartais jos kartodavosi, kartais prie senų istorijų būdavo pridedama kažkas naujo. Gyventojai dažnai senuko pasakojimus nutraukdavo sakydami, kad jis fantazuoja, o gal ir meluoja, bet vistiek visi jį labai myli ir gerbia. Dabar senukas iš lėto pėdina namo. Netoli jo pirkelė, gal tik kokie penki medžiai prieš akis. Jau pats pietų metas, tai norisi kažko užkąsti. Pro vieno namelio duris išeina darbščioji raudonviršio sesuo ir mielai pakviečia senąjį lepšį kartu papietauti. Jis, kaip visada, kuklinasi, bet su malonumu sutinka. Visi kaimynai žino, kad senukas gyvena vienas, todėl neįžeisdami jo, kiekvieną dieną stengiasi pavaišinti jį pietumis. O jis – atsidėkoja senais prisiminimais. Mokyklos skambutis praneša, kad pamokos baigtos. Visi mokiniai pasileidžia link namų. Jie žino, kad namuose jų laukia mamos su skaniausiais pietumis pasaulyje. Visi, draugiškos giraitės gyventojai, pietauja. Vaikai paruoš pamokas ir skubės padaryti darbą, už kurį jie iš Pono Baravyko gaus po ledinuką. Peliukas Mikas nubėgs su draugais nušluoti parduotuvės kiemo, o paskui visi bėgs nurauti daržoves iš senojo Lepšio daržo. Tėčiai ateis suremontuoti jo namo stogą ir prikapos žiemai malkų, o mamos sutvarkys jo namelį. Pelytės padovanos naują užklotą Lepšiui. Tai bus visų girios gyventojų dovana senukui. Net poetas Grūzdas neatsilieka nuo kitų, jis sukūrė šūkį:

,,Visiems drauge, kaimynui padėti – SMAGU!“

Jau po truputį leidžiasi saulė ir kieme po vieną užsidega jonvabalių žibintai. Pasirodo ir ponas Baravykas, kurio vaišės visiems – didžiulė saldainių dėžė iš jo fabriko. Nuostabus žiogų ir svirplių ansamblis ima griežti. Vieni niūniuoja melodijas, kiti – ima šokti.

Ir jeigu priklaupę ant kelių galėtumėte stebėti šią nuostabią giraitę ir jos gyventojus, pamatytumėte, kad jie patys laimingiausi pasaulyje. Ten gyvenantys nepažįsta blogos nuotaikos, pavydo ir tinginystės. Čia vyrauja santarvė, meilė, pagarba, savitarpio pagalba ir nuoširdumas.

Austėja Žakytė, 4 klasė

Alina Michailovaitė, 2 klasė

 

Stebuklingas šaukštas

Vienoje karalystėje senas virėjas turėjo stebuklingą šaukštą. Šį šaukštą virėjui padovanojo jo tėtis, o tėčiui – jo tėtis. Ir taip iš kartos į kartą šaukštas keliavo. Šaukšto kelionė turėjo svarbią misiją – pamokyti neklaužadas.

Šioje karalystėje gyveno berniukas Tomas. Jis rytais tingėdavo keltis ir nesiprausdavo. Mokykloje nesimokydavo ir trukdydavo klasės draugams. Vakarais Tomas nesitvarkydavo savo daiktų ir erzindavo savo mažesnes sesutes. O blogiausia tai, kad Tomas dar dažnai ir keikdavosi. Nei tėveliai, nei mokytojai nebežinojo ką su tuo neklaužada berniuku daryti. Kartą apie berniuką Tomą išgirdo senas virėjas. Jis paskolino stebuklingą šaukštą Tomo mamai.

Tomo mama padavė stebuklingą šaukštą Tomui, kai berniukas atėjo valgyti. Jis buvo labai alkanas. Paėmė šaukštą ir įkišo į sriubą. Kiek sėmė sriubos, šaukštas visada likdavo tuščias. Tomas nesuprato, kas čia vyksta. Berniukas nuliūdo ir pravirko. Tada mama Tomui paaiškino:

–     Jeigu tu neklausysi mokytojų, tėvelių, nesilaikysi tvarkos ir būsi nemandagus su draugais ir sesutėmis, tai kiek bekabintum maisto, šaukštas visada bus tuščias. Tai stebuklingas šaukštas. Jei tu būsi geras, tvarkingas, mandagus – šaukštas bus pilnas, o tu sotus.

Už gerą atsilyginama geru, už blogą – blogu.

Kasparas Norkus, 3 klasė

Emilija Stragauskaitė, 3 klasė

 

Triušiuko Džordžo istorija

Kam įdomu aš esu triušis vardu Džordžas. Mano veislė – Reksas, o gimtadienis birželio 14-ąją.

Vasarą einu į lauką, lauke guliu po savo šeimininkės augalais. Dažnai juos iškasu. Todėl šeimininkė mane pabara. Žiemą sėdžiu namie, kadangi lauke šalta. Rudenį irgi sėdžiu namie, nes lyja lietus ir daug purvo. Bet namie nėra taip blogai, nes galiu palakstyti ant sofos. Pavasarį truputį sėdžiu namie. Kai geras oras, pabėgioju lauke. Vasarą aš turiu daug draugų. Aplink mūsų namus pievose laksto daug zuikių. Patinka juos gaudyti. Jie yra mano draugai.

Mano mėgstamiausias maistas yra morkos, kopūstai ir agurkai. Šeimininkai kartais pavaišina mane uogomis. Mėgstamiausios mano uogos yra šilauogės. Todėl tas mano kailiukas toks švelnus kaip pūkuotas kamuoliukas.

Vieną vakarą, kai šeimininkai žiūrėjo filmą, netyčia nuslydau nuo sofos ir užuolaidas pragriaužiau. Jie mane barė. Tai tokia mano ir istorija.

Titas Žagužauskas, 3 klasė

Tautvydas Pauliuščenko, 3 klasė

 

Vėžliukų nuotykiai

Kartą gyveno vėžlys Danielius, jis buvo labai protingas. Vieną dieną jis smėlio pakrante keliavo į mokyklą ir sutiko savo draugą Emilį. Danielius buvo pats protingiausias visoje vėžlių mokykloje.

• Emili, kiek bus du plius du? – paklausė
• Penki, – įsitikinęs atsakė
• Ne, – pasakė

Kol Danielius klausinėjo Emilio jie atėjo į mokyklą. Per pamokas visi mažieji vėžliai daug mokėsi, bet Emiliui labai sunkiai sekėsi viską atsiminti ir išmokti. Pasibaigus pamokoms draugai nuėjo pas gerą aštuonkoją Agotą, kad ji paverstų Emilį protingu. Agota išklausė draugų prašymo ir tarė:

– Gerai, bet tada jums reikės dumblių, ryklio dančio , perlų, pavogtų vandeninių saldainių ir negyvos žuvies.

Draugai tuojau pat kibo į paieškas. Vėžliukai nuplaukė ieškoti dumblių.

• Aš turiu dėdę, kuris turi dumblių ūkį,- pasakė
• Aš turiu , kuri turi perlų,- pasakė

Draugai džiaugėsi greitai ir nesunkiai gavę dumblių ir perlų. Tada nuplaukė ieškoti ryklio dančio, jiems buvo labai baisu. Jie atplaukė į ryklių susibūrimo vietą ir pradėjo ieškoti kokio nors seno, numesto dančio. Tuo pačiu metu atplaukė vienas ryklys, bet vėžliukai neišsigando ir išdrįso, atsargai priplaukė. Vienas ryklys Emilį ir Danielių pamatė ir pradėjo vytis. Danielius spėjo nuplaukti, o Emilį pagavo ir uždarė narvelį. Emilis pradėjo vaidinti, kad mirė, ryklys atidarė narvelį ir vėžlys su savo rankos kūmščiu trenkė rykliui į veidą. Ryklys nualpo ir Emilis greitai ištraukė dantį ir spruko kiek tik kojos nešė.

• Pagaliau turim visus daiktus,- tarė
• Tai, kad ne visus,- pasakė
• O tai ko mums dar reikia? – paklausė
• Mums trūksta pavogtų saldainių, – pasakė

Jie žinojo, kad pavogtų saldainių turi tik trys vandens gyvūnai jūros kiaulytės, banginiai ir raudonosios žuvytės. Jie visi turėjo tik po keturiasdešimt pavogtų saldainių. Emilis ir Danielius nuplaukė ieškoti saldainių. Pirma plaukė pas banginius. Jie įsmuko į banginių namą, bet saldainių nerado. Tada jie nuplaukė į jūrų kiaulyčių namą, bet ten irgi nebuvo. Danielius nugirdo kiaulyčių pokalbį ir sužinojo, kad iš jų saldainius pavogė raudonosios žuvytės. Vėžliams liko tik žuvyčių namai. Jie nuplaukė į raudonųjų žuvyčių namą ir pradėjo ten ieškoti. Ieškojo ieškojo ir pagaliau rado saldainius slaptame seife. Danielius ir Emilis pasiėmė dvidešimt saldainių ir nuplaukė ieškoti negyvos žuvies. Jie apiplaukė visą jūrą, bet nerado.

• Kurgi galime dar paieškoti? – paklausė
• Mes galime paieškoti smėlio krante,- pasakė
• Gerai sugalvojai, – pasakė Danielius. Jie nuplaukė link pakrantės ir rado negyvą žuvytę. Suradę visus dalykus vaikai nuplaukė pas aštuonkoją Agotą ir ji pavertė Emilį protingu kaip ir jo draugą Danielių.
• Tai tu atsimeni, kiek bus šeši plius šeši, – paklausė
• Taip atsimenu, bus dvylika, – pasakė

Senoji Agota nusišypsojo ir pagalvojo, kad smagu matyti du draugus, kurie vienas dėl kito labai stengiasi ir padeda vienas kitam.

Nuo to laiko Emilis tapo protingu ir Danielius neliūdėjo, kad tik jis vienas mokykloje protingas.

Goda Glodaitė, 4 klasė

 

Vikšrelio kelionė

Vieną gražią dieną ant lapelio iš kiaušinėlio išsirito mažas vikšriukas. Jis nieko nematė, nieko negirdėjo. Mažylis buvo toks pilkas ir neįdomus, kad niekas nekreipė į jį dėmesio. Vieną dieną vabalėlis prasimerkė ir nutarė pats eiti tyrinėti pasaulį. Jis labai norėjo išsiaiškinti koks jo vardas ir susirasti draugų.

Vikšrelis drąsiai vaikščiojo po pievas ir sodus. Mažylis jau nebebuvo toks mažas, nes vis rasdavo maisto ir godžiai jį valgydavo. Vienišas vikšrelis labai greitai pasidarė didelis, storas ir labai pasikeitė. Jis labai nervinosi, nes jam ant nugaros atsirado rugiagėlės žiedo spalvos sparnai. Mažesni vikšreliai iš jo juokėsi ir visaip pravardžiavo. Vieną rytą jis liūdnas sėdėjo ant lapo, o ašaros, kaip lietaus lašeliai, kapsėjo ant žemės. Iš jo ašarėlių išdygo nuostabaus grožio gėlė. Pakėlė savo žiedą į vikšrelį ir paklausė, ko jis taip verkia. Vikšrelis papasakojo savo bėdą. Gėlė nusijuokė ir pasakė:

• Kadangi, tu suteikei man gyvybę, aš tau pagelbėsiu ir duosiu patarimą. Tu turi pradėti

Vikšrelis pradėjo daugiau judėti, sukti liemenį, kilnoti kojeles. Bet sparnai vis tiek styrojo ant nugaros. Tada gudruolis, visas savo jėgas nukreipė į sparnus. Juos ėmė tiesinti, lankstyti ir visaip kraipyti. Ir Vikšrelio džiaugsmui išsiskleidė nuostabaus grožio sparnai. Staiga papūtė vėjas ir pakėlė mėlynąjį padarėlį į orą. Iš pradžių jis nustebo, bet vėliau suprato, kad skraidyti aukštai yra labai smagu ir gera. Mėlynasis gražuolis išmoko plasnoti ir tarsi šokti danguje. Jis sukosi tarp augalų ir džiaugėsi kiekvienu gražiai atliktu akrobatiniu oro triuku.

Vabalėlis suprato, kad jis tapo nuostabiu drugeliu. Jis daug skraidydavo ir tyrinėdavo pasaulį. Bet vieną dieną stiprus vėjo gūsis nubloškė skraiduolį į voro tinklą, kur jis įstrigo. Gražusis Mėlynukas visaip bandė išsilaisvinti, bet jam nepavyko to padaryti. Jis jau manė, kad mirs ir niekada nesužinos savo vardo. Bet kažkas didelis ir nepažįstamas atėjo ir išpainiojo drugelį. Tai buvo berniukas vardu Tautvydas. Jis drugelį nusinešė į savo namus ir įdėjo į stiklinį namelį. Ten buvo daug samanų ir visokiausių dekoracijų. Drugeliui ten buvo ankštoka, bet jis jautėsi saugus. Kiekvieną dieną berniukas naujajam draugui atnešdavo valgyti skaniųjų apelsinų ir atsigerti rasos lašelių, o jo stiklinį namelį vis puošdavo nauji gėlių žiedai. Tačiau kartą berniukas paliko atidarytas stiklinio namelio dureles. Tautvydo kambario langas taip pat buvo pravertas. Drugelis pakilo ir jau ruošėsi išskristi, kai įbėgęs berniukus sušuko:

• Žibuokliau! Kur tu skrendi? Nepalik manęs!

Drugelis dar kurį laiką galvojo kaip jam pasielgti, nes pievos augalai ir galimybė toliau skraidyti po visą pasaulį jį labai viliojo. Staiga jis prisiminė visą vaiko rūpestį ir meilę, bei šypseną, kurią Tautvydas jam dovanojo. Drugelis suprato, kad jis turi namus, turi draugą. Mėlynukas jautėsi neapsakomai laimingas, nes sužinojo savo vardą. Dar kiek suplasnojęs ties pravertu langu Žibuoklius grįžo į savo stiklinį namelį ir ėmė valgyti berniuko atneštus skanumynus.

Augustas Medelis, 3 klasė

Urtė Mickūnaitė, 1 klasė

Voverytė Vikrė

Buvo tokia linksma voverytė vardu Vikrė. Jos uodegytė buvo pūsta, o nagučiai aštrūs. Ji mėgo šokinėti medžiais ir rinkti riešutus Kartais jai riešutų atnešdavo ir žmonės. Surinktas gėrybes voverytė sandėliavo ir ruošėsi žiemai.

Šokinėdama medžiais miške ji sutiko liūdną voverę. Vikrė paklausė, kuo ji vardu?

• Aš Izė. – išgirdo atsakymą.

Vikrė stebėjosi, kodėl sutikta pašnekovė tokia liūdna, kamantinėjo ją.

• Aš liūdna, nes neturiu draugų. Gal tu nori su manimi draugauti?

Vikrė nedvejodama sutiko! Taip jos žaidė, bendravo, puikiai leido laiką. Laikas nepastebimai prabėgo, o Vikrė netikėtai prisiminė, kad reikia ruoštis žiemai. Tik Izė nenorėjo ruoštis žiemai, jai labai patiko išdykauti ir mėgautis smagiai leidžiamu laiku su naująja drauge. Vikrė mandagiai atsiprašė ir nuskubėjo ruoštis žiemai.

Žemę užklojo sniegas. Tūnodama savo urvelyje Vikrė prisiminė Izę ir klausė savęs:

• Kur ji galėtų būti? Turbūt jau pyksta ant manęs. Eisiu ryt aš jos paieškoti.

Išaušus naujai dienai linksmoji voverytė nustriksėjo medžiais ten, kur vasarą žaisdavo su Ize. Ąžuole ji pastebėjo mažą drevę. Įkišo ten galvą ir pašaukė Izę. Izė atsiliepė tyliu, liūdnu balsu ir pakvietė užeiti.

• Neturiu tave kuo pavaišinti ir pati noriu .. – pasakė Izė. – Nesukaupiau atsargų žiemai. Tačiau linksmoji Vikrė uždraudė draugei liūdėti, paaiškindama, jog tam yra geri draugai kurie tau padės bėdoje. Vikrė pakvietė Izę bėgti į jos riešutų ir gilių saugyklą. Tada Izė suprato, kad kitą kartą reikės rimtai ruoštis žiemai.

Nojus Baltmiškis, 3 klasė

 

Zuikis Juodis

Kartą miško Mokinių miestelyje gyveno zuikis Juodis. Jis buvo ne toks, kaip visi zuikiai, pilkas, o juodut juodutėlis. Dėl to visi iš jo šaipėsi, pravardžiavo. Zuikis Juodis neturėjo draugų zuikių, todėl bendravo su boružėlėm, bitutėm ir kitais vabalais.

Vieną vakarą, niekuo neišsiskiriantį iš kitų, zuikutis išėjo pasivaikščioti, pravėdinti galvą nuo blogų minčių. Beeinant pamatė, kad nukrito mažytė žvaigždė. Juodis sugalvojo vieną norą ir suspaudė letenėlę, kad pildytųsi. Švyst nukrito ir antra žvaigždelė. Sugalvotas ir antras noras! Viena po kitos nukrito penkios žvaigždės. Sugalvota lygiai tiek pat norų, bet labiausiai Juodis troško, kad išsipildytų pirmieji du. Tai buvo norai, sugalvoti iš širdies: turėti daug gerų draugų ir tapti pilkos spalvos zuikučiu.

Norai ėmė pildytis. Zuikis iš tiesų susirado daug puikių draugų, bet antros svajonės laukė labai ilgai, net pamiršo apie ją.

Iš štai kartą, net po trijų mėnesių, atsikėlęs ryte ir pažiūrėjęs į veidrodį, Juodis pamatė, jog jis juodai pilkas! Zuikis Juodis pagalvojo, kad jis dabar yra pats unikaliausias zuikis visame Mokinių miestelyje.

Gera svajoti. Dar geriau, kai svajonės pildosi. Juodis suprato, kad tu turi būti toks, koks esi, o svarbiausia – būk geras.

Viltė Lukoševičiūtė, 4 klasė

Gailė Norkutė, 4 klasė

 

Zuikis Puikis

Zuikis Puikis gyveno gražiame miškelyje. Tame miškelyje jis ūkininkavo, prižiūrėjo nedidelį daržą, kuriame augino įvairias daržoves. Zuikelis valgė daug daržovių: kopūstų, ropių, burokų, bet labiausiai jis mėgo graužti morkytes. Vieną saulėtą dieną zuikelis išėjo į daržą pasirauti morkyčių pietums. Jis rovė ir išrovė labai ilgą bei didelę morką, neįprastos auksinės spalvos. Morka spindėjo ir švytėjo apšviesta saulės spindulių. Puikis pabandė atsikąsti, bet jam nepavyko, nes morka buvo labai kieta. Zuikis nustebęs tyrinėjo nepaprastą morką.

Kaimynystėje gyveno vilkas Pilkis. Jis buvo nedoras, nieko nedirbo, tik ir taikėsi kažką pavogti arba apgauti. Pilkiui zuikis labai nepatiko, nes Puikis buvo labai darbštus, jo prižiūrimas daržas visada duodavo daug derliaus, kurio dalį galėdavo parduoti. O vilkas amžinai būdavo alkanas ir piktas, nes neturėdavo, ką parduoti ir nesugebėjo užsidirbti duonai. Zuikis pasiūlė ir vilkui padirbėti, susiarti žemės, užauginti daržovių pardavimui. Tačiau Pilkis buvo tinginys ir nenorėjo dirbti. Tą saulėtą dieną jis miegojo ir jį pažadino ryški šviesa už lango. Išlindo surūgęs, jau norėjo šaukti, kad jam trukdo miegoti, bet pamatė, kad kaimynas zuikis tyrinėja kažkokį spindintį daiktą.

Zuikis Puikis nebuvo naivus. Jis suprato, kad morka yra vertinga ir ypatinga. Puikis radinį paslėpė ir užsnūdo. Atėjus nakčiai į zuikio namučius įsėlino vilkas. Vos įžengęs pro duris, Pilkis pamatė ant stalo dubenyje gulinčias morkas. Čiupo pačią didžiausią ir nudūmė į savo namus. Visą likusią naktį negalėjo užmigti, juokėsi iš zuikio žioplumo. Iš pat ryto nuskuodė į turgų, tikėdamasis morką brangiai parduoti. Tačiau turguje paaiškėjo, kad morka visai ne auksinė, o paprasta, auksiniais dažais nudažyta. Grįžo nusivylęs ir piktas namo. Žiūri, kad zuikio Puikio kieme didžiulis šurmulys.

Atvyko miškelio seniūnas Lokys Blokis. Susirinko ir kiti gyventojai. Visi grožėjosi auksine morka, ir sprendė, ką su ja daryti. Lapė Snapė siūlė iš morkos padaryti daug gražių papuošalų. Ežiukas Spygliukas siūlė morką parduoti ir už gautus pinigus sutvarkyti miškelio takus. Stirna Ilgakojė pritarė morkos pardavimui, tik už gautus pinigus pasiūlė įrengti sporto aikštę. Briedis Tvirtuolis norėjo, kad būtų sutvarkyti miško gyventojų nameliai ir urveliai. Šernas Bernas paprašė atidaryti miškelyje purvo SPA. Zylutė Skraiduolė ir Žvirblis Birbis pareikalavo įrengti daugiau lesyklėlių. Kurmių šeimyna pageidavo įrengti požeminę mokyklą. Tačiau bendro sprendimo vis nepavyko surasti. Tuomet zuikis Puikis, pagalvojo, kad aukso morkos parduoti nereikia, galima įrengti morkų muziejų. Ypatingoji morka būtų pagrindinis muziejaus eksponatas. Visiems būtų įdomu atvykti ir ją pamatyti. Tuo pačiu zuikis Puikis galėtų vesti daržovių auginimo pamokėles, kad visi galėtų užsiauginti savo maisto. Taip miškelis gautų nuolatinių pajamų. Pamažu būtų išpildyti visų gyventojų pageidavimai. Visi džiaugėsi priimtu sprendimu. Bendromis jėgomis įrengė muziejų, sulaukė pirmųjų lankytojų ir užsidirbo pinigų.

O vilkas Pilkis ir toliau piktas lindėjo savo namuose, nenorėjo padėti kaimynams, atsisakė jam pasiūlyto sargo darbo. Jis vis niršo dėl zuikio Puikio apgaulės, niekaip negalėjo susitaikyti su patirta gėda ir nesėkme.

Simonas Daunius, 3 klasė

Jokūbas Teišerskas, 1 klasė

Zuikis Samurajus

Seniai seniai už tolimų jūrų , už nepraeinamų kalnų , ant pačio aukščiausio kalno buvo šunų miestas. Šunų mieste gyveno Šuo Samurajus , kuris nugalėdavo visus , kas už puldavo šunų miestą. Miestas buvo labai turtingas, tad labai ji puldinėdavo kaimyniniai miestai. Atėjo tas metas kai Samurajus paseno ir miestas ieškojo naujo Samurajaus . Tai žinodami kaimynai šunų miestą labai dažnai puldinėdavo, stengdamiesi kuo daugiau pakenkti klestinčiam miestui. Pagaliau atėjo ta diena. Visi ruošėsi naujojo Samurajaus sutikimui, tiek mažas, tiek didelis degė nekantrumu . Miesto vartų sargas sušuko:

–  Atsitraukite, atidarau vartus!

Visi atsitraukė ir atsivėrė vartai. Naujasis Samurajus įžengė pro juos. Stojo tyla, aplinkui nebuvo girdėti nei paukščio giesmės, net vabalo čirpimo. Visi nustebo, nes vidun įžengė Zuikis. Jie nežinojo, kad čia yra senojo Samurajaus draugas, kuris Zuikį išmokė visko. Bet laiko stebėtis ir dvejoti nebuvo, nes jau katė Liusė planavo miesto užpuolimą. Taip buvo pranešę žvalgai. Naujajam Samurajui buvo parodytas jo kambarys, tačiau ilgai ilsėtis neleido laikas. Reikėjo treniruotis. Tai Zuikiui sekėsi puikiai, jei tik ne vienas dalykėlis. Jam nesisekė perlaužti lentą rankos kirčiu. Tačiau ši diena jam buvo ypatinga. Jam pasisekė sulaužyti lentą rankos kirčiu. Po treniruotės laimingas grįžo atgal į miestą.

Miestas buvo užpultas katės Liusės būrio. Zuikio labai geri įgūdžiai ir senojo Samurajaus patirtis nustebino kates. Jos negalvojo, kad toks mažas Zuikis gali mokėti taip gerai kovoti. Miestas buvo išgelbėtas. Jie apgynė jį nuo kačių. Jos spruko neatsigręždamos. Už tai Samurajus Zuikis buvo apdovanotas, o miestas kurį laiką galėjo pailsėti nuo išsigandusių priešų, nes gandas apie Zuikį pasklido toli toli.

Kipras Urbonas, 3 klasė

Tadas Šubinas, 2 klasė

 

 

 

Dėkojame mokytojams už mokinių paskatinimą dalyvauti konkurse „Augu su pasaka“:

Linai Čižikienei, Rimai Berčiūnienei, Palmirai Matulevičienei, Aušrai Laniauskienei, Getai Pečiulienei, Aldonai Katilienei, Linai Baltrušaitienei, Jūratei Dumskienei, Evelinai Jarušauskienei, Ligitai Tarosienei, Editai Lukošienei, Zitai Kačiušienei, Silvai Vitauskienei, Ritai Aginskienei, Liubai Vaigauskienei, Reginai Kalpokienei, Giedrei Matusevičienei, Renatai Simonavičienei, Žydrūnui Kapočiui.