1 diena (2026-07-06)

Pirmoji stovyklos „Veiksmo kodas“ diena buvo kupina pirmųjų įspūdžių, naujų pažinčių ir bendrų patirčių. Vos atvykę dalyviai įsikūrė kambariuose, susipažino su stovyklos teritorija bei pradėjo pažintį vieni su kitais. Nors daugeliui tai buvo pirmasis susitikimas, jau nuo pirmųjų akimirkų jautėsi gera nuotaika, smalsumas ir noras tapti šios savaitės nuotykio dalimi.

Oficialų stovyklos startą paskelbė vadovai, energingai atidarę stovyklą specialiai paruoštu šokiu. Šiltus sveikinimo žodžius dalyviams tarė Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnybos direktorė Reda Kunickienė bei Raseinių rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Danutė Vizbarienė. Jos palinkėjo drąsiai priimti kiekvieną iššūkį, išbandyti save ir iš stovyklos parsivežti pilną kuprinę nepamirštamų prisiminimų.

Po šiltų palinkėjimų buvo iškilmingai pakelta Raseinių atviro jaunimo centro vėliava – simbolis, kviečiantis visus būti viena komanda, gerbti vieniems kitus, drąsiai priimti iššūkius ir kartu kurti nepamirštamus prisiminimus. Dalyviai buvo supažindinti su savaitės programa, svarbiausiomis taisyklėmis bei vertybėmis, kurios lydėjo visos stovyklos metu.

Kad naujos pažintys virstų tikra draugyste, dalyviai buvo suskirstyti į komandas ir įsitraukė į įvairias susipažinimo veiklas. Žaidimų ir užduočių metu jie mokėsi įsiminti vieni kitų vardus, atrado bendrų pomėgių, dalijosi istorijomis ir kūrė pirmuosius tarpusavio ryšius. Šios veiklos padėjo sumažinti nedrąsumą, skatino bendravimą, pasitikėjimą bei komandinio darbo pradžią.

Vėliau kiekvienas dalyvis pasigamino savo asmeninį vokelį – vietą, kurioje visą savaitę kaupėsi draugų palinkėjimai, padėkos ir padrąsinantys žodžiai. Taip pat dalyviai piešė savo portretus, kurie papuošė stovyklos foto sieną ir tapo spalvingu visos savaitės bendrystės simboliu. Šios kūrybinės veiklos skatino saviraišką, kūrybiškumą bei stiprino kiekvieno dalyvio savivertę.

Po pietų prasidėjo viena smagiausių dienos užduočių – komandų prisistatymų kūrimas. Komandos planavo idėjas, kūrė scenarijus, filmavo ir montavo originalius vaizdo įrašus, kuriuose stengėsi kuo kūrybiškiau atskleisti savo komandos charakterį. Kiekvienas dalyvis galėjo atrasti sau tinkamą vaidmenį – vieni tapo aktoriais, kiti – režisieriais, operatoriais ar montuotojais. Šios veiklos metu buvo ugdomas kūrybiškumas, lyderystė, atsakomybės pasiskirstymas, gebėjimas priimti bendrus sprendimus bei efektyviai bendradarbiauti.

Pristatymų peržiūra virto tikra gerų emocijų švente – netrūko juoko, plojimų ir palaikymo. Kiekviena komanda drąsiai pristatė savo sukurtą vaizdo įrašą, o dalyviai mokėsi kalbėti prieš auditoriją, išreikšti savo idėjas ir džiaugtis kitų kūrybiškumu.

Svarbiu dienos akcentu tapo komandų bandanų įteikimo ceremonija. Kiekviena komanda gavo savo spalvos bandanas, kurios visos stovyklos metu simbolizavo vienybę, išskirtinumą ir komandos identitetą. Ceremoniją papildė įvairūs komandiniai žaidimai, kurie stiprino tarpusavio pasitikėjimą, bendradarbiavimą ir motyvaciją siekti bendrų tikslų.

Vakare dalyvių laukė dar vienas kūrybinis iššūkis – komandinių skulptūrų kūrimas. Komandos iš pateiktų priemonių kūrė originalias skulptūras, ieškojo netradicinių sprendimų, diskutavo, planavo ir pasiskirstė užduotimis. Vėliau kiekviena komanda pristatė savo kūrinį, papasakojo jo idėją bei simboliką. Ši veikla ne tik lavino kūrybinį mąstymą, bet ir mokė argumentuoti savo sprendimus, išklausyti kitus bei priimti skirtingas nuomones.

Kadangi pirmoji stovyklos diena sutapo su Lietuvos valstybės diena, vakaras buvo užbaigtas visiems kartu sugiedant Lietuvos himną. Ši prasminga akimirka sustiprino pilietiškumo jausmą, pagarbą valstybės simboliams ir priminė, jog bendrystė prasideda nuo mažų, bet reikšmingų tradicijų.

Prieš dienos pabaigą visi susirinko trumpai refleksijai – dalijosi įspūdžiais, aptarė labiausiai patikusias veiklas, įvardijo dienos iššūkius ir džiaugėsi pirmaisiais pasiekimais. Vakaro atmosferą vainikavo jaukus laužas, kuriame netrūko pokalbių, juoko, naujų pažinčių ir nuoširdžių akimirkų.

Pirmoji „Veiksmo kodo“ diena tapo tvirtu pamatu visai stovyklai. Per įvairias pažintines, kūrybines ir komandines veiklas dalyviai ugdė bendravimo, bendradarbiavimo, kūrybiškumo, lyderystės, atsakomybės ir viešojo kalbėjimo įgūdžius, stiprino pasitikėjimą savimi bei kitais, mokėsi priimti bendrus sprendimus ir spręsti iškilusius iššūkius. Dienos pabaigoje jau buvo galima matyti ne pavienius dalyvius, o besiformuojančią stiprią, draugišką ir motyvuotą bendruomenę, pasiruošusią kartu leistis į likusios savaitės nuotykius.

2 diena (2026-07-07)

2-oji diena – kai idėjos virto veiksmais, o istorijos – įkvėpimu

Antrąją stovyklos „Veiksmo kodas“ dieną pažadino ne tik rytinė mankšta, bet ir vis stiprėjantis komandos jausmas. Po pusryčių stovyklavietėje netrūko šurmulio – dalyvių laukė viena azartiškiausių savaitės veiklų – „Verslas“.

Vos paskelbus žaidimo pradžią, stovykloje į apyvartą iškeliavo nauja valiuta – veiksmapinigiai. Staiga kiekvienas būrys tapo mažyte įmone, o kiekvienas dalyvis – verslininku. Idėjų netrūko: vieni pynė plaukus, kiti padėjo vadovams ruoštis veikloms, siūlė įvairiausias paslaugas, kūrė netikėtus sprendimus ir ieškojo būdų, kaip sąžiningai uždirbti kuo daugiau pinigų savo komandai. Netrūko nei derybų, nei juoko, nei sveikos konkurencijos. Kiekvienas uždirbtas veiksmapinigis artino prie kitos dienos vakarinio aukciono, todėl azartas lydėjo visą dieną. Šis žaidimas tapo puikia pamoka, kad sėkmę dažnai lemia ne pinigai, o kūrybiškumas, iniciatyva, drąsa pasiūlyti idėją ir gebėjimas dirbti kartu.

Emocijų kupiną rytą pratęsė susitikimas su atlikėju ir kūrėju Nikita Vaitkevičiumi – Atikinu. Tai nebuvo eilinė paskaita – tai buvo atviras ir tikras pokalbis. Be pagražinimų jis pasakojo apie laikotarpį, kai dėl netinkamų sprendimų jo gyvenimas buvo praradęs kryptį, kalbėjo apie priklausomybių žalą, jų pasekmes ir kelią, kuriuo teko eiti norint viską pradėti iš naujo. Jaunuoliai išgirdo ne moralus, o žmogaus istoriją – tokią, kuri verčia sustoti ir susimąstyti. Buvo kalbama apie internetines patyčias, savivertę, emocinį atsparumą, discipliną ir atsakomybę už savo pasirinkimus. Klausimų–atsakymų metu dalyviai drąsiai dalijosi savo mintimis, o Atikinas į kiekvieną klausimą atsakė nuoširdžiai ir atvirai. Susitikimą papildė jo atliekamas muzikinis kūrinys ,,Deganti Žemelė”, o pasibaigus paskaitai nemažai jaunuolių dar ilgai liko pabendrauti asmeniškai. Tai buvo geriausias įrodymas, kad tikros istorijos paliečia stipriausiai.

Po pietų stovykloje netrūko argumentų ir skirtingų nuomonių – vyko debatai. Komandos diskutavo jaunimui aktualiomis temomis, gynė savo pozicijas, mokėsi ne tik kalbėti, bet ir išgirsti kitą. Čia nebuvo svarbu laimėti ginčą – svarbiausia buvo išmokti argumentuoti, gerbti kitokią nuomonę ir drąsiai reikšti savąją.

Ne mažiau jautrus ir įkvepiantis buvo susitikimas su lektore Gintare Razulevičiūte, kuri vedė edukacinį-motyvacinį užsiėmimą „Savivertės ir motyvacijos stiprinimas per pozityvią socializaciją“. Savo atvirumu ji akimirksniu užkariavo auditoriją. Lektorė pasakojo apie gyvenimo išbandymus, pareikalavusius didžiulės stiprybės, kantrybės ir tikėjimo savimi. Ji kalbėjo apie tai, kad sunkiausi momentai nebūtinai tampa pabaiga – dažnai jie tampa naujo kelio pradžia. Ypač stipriai nuskambėjo jos mintys apie artimųjų palaikymą. Gintarė pabrėžė, jog gyvenimo draugo tikėjimas ja, padrąsinimas ir buvimas šalia tapo viena didžiausių jėgų, padėjusių nepasiduoti. Ji taip pat atvirai kalbėjo apie tai, kad kitų žmonių abejonės ir žodžiai „tau nepavyks“ tapo ne kliūtimi, o motyvacija įrodyti, jog žmogaus galimybes riboja tik jo paties tikėjimas savimi. Tai buvo istorija apie drąsą, atkaklumą ir gebėjimą atsistoti net tada, kai atrodo, kad jėgų nebeliko.

Vakare scena priklausė patiems stovyklautojams. Gavę temas, komandos per trumpą laiką kūrė originalius vaidinimus. Repeticijų metu netrūko juoko, improvizacijos, kūrybinių ginčų ir netikėtų idėjų, o pasirodymuose atsiskleidė dalyvių išradingumas, humoro jausmas ir gebėjimas dirbti kaip vienai komandai. Kiekvienas pasirodymas buvo savitas, kupinas netikėtų siužeto vingių ir nuoširdžių emocijų, o žiūrovai negailėjo nei aplodismentų, nei juoko.

Dieną vainikavo viena laukiamiausių vakaro tradicijų – „Gandų dėžutė“. Visą dieną į ją keliavo įvairūs stovykloje pasklidę gandai, juokingi nutikimai ir smagūs „pletkai“. Vakare visi kartu aiškinosi, kur slypėjo tiesa, o kur istorijos jau buvo spėjusios apaugti fantazija. Juoko netrūko nė akimirkai, tačiau ši veikla kartu priminė ir svarbią pamoką – kaip greitai gandai gali pasklisti ir kodėl verta pirmiausia įsitikinti faktais, o tik tada jais dalintis.

Antroji stovyklos diena prabėgo neįtikėtinu tempu. Ji buvo kupina juoko, iššūkių, prasmingų pokalbių ir įkvepiančių istorijų. Kiekviena veikla – nuo verslumo žaidimo iki vakarinės refleksijos – padėjo dalyviams augti ne tik kaip komandai, bet ir kaip asmenybėms. Vieni atrado drąsos kalbėti prieš auditoriją, kiti – pasitikėjimo savo idėjomis, dar kiti išsinešė mintį, kad didžiausios pergalės prasideda nuo tikėjimo savimi. Ir nors diena baigėsi, jos metu patirtos emocijos bei išgirstos istorijos dar ilgai skambėjo pokalbiuose ir tapo dar vienu svarbiu „Veiksmo kodo“ prisiminimu.

3 diena (2026-07-08)

Trečioji stovyklos „Veiksmo kodas“ diena prasidėjo jau įprastu ritmu – rytine mankšta, pusryčiais ir gera nuotaika. Buvo akivaizdu, kad po kelių kartu praleistų dienų dalyviai tapo drąsesni, labiau pasitikėjo vieni kitais, o kiekviena nauja veikla buvo pasitinkama su smalsumu, entuziazmu ir noru išbandyti save.

Vos prasidėjus dienai, stovykloje ir toliau virė „Verslo“ žaidimas. Veiksmapinigiai tapo geidžiamiausia stovyklos valiuta, todėl kiekviena komanda ieškojo vis naujų būdų, kaip jų užsidirbti kuo daugiau. Vieni siūlė įvairias paslaugas stovyklos vadovams, kiti stebino kūrybiškumu, iniciatyvumu ir netikėtomis idėjomis. Visą dieną tvyrojo azartas, draugiška konkurencija ir noras sukaupti kuo didesnį kapitalą artėjančiam aukcionui.

Kol vieni aktyviai dalyvavo „Verslo“ žaidime, kiti įsitraukė į kūrybines dirbtuves. Dalyviai pynė spalvingas apyrankes, kūrė įvairius rankdarbius, dalijosi idėjomis ir padėjo vieni kitiems. Šios veiklos tapo puikia galimybe atsipalaiduoti, atsiskleisti kūrybiškai ir dar labiau sustiprinti tarpusavio ryšį.

Po pietų stovyklavietę užvaldė jaunimo darbuotojų parengtos estafetės. Pirmojoje užduotyje vienas komandos narys turėjo įveikti trasą užrištomis akimis, o likusieji galėjo jam padėti tardami tik po vieną žodį. Ši estafetė pareikalavo didelio susiklausymo, pasitikėjimo ir aiškios komunikacijos.

Antrojoje užduotyje komandos turėjo apversti kilimą, nuo jo nenulipus nė vienam dalyviui. Iš pirmo žvilgsnio paprasta užduotis greitai virto tikru galvosūkiu, kuriam įveikti prireikė strategijos, kantrybės ir bendrų sprendimų.

Daug juoko sukėlė ir šaldytų marškinėlių iššūkis. Komandos kuo greičiau bandė išlankstyti, atitirpinti ir apsivilkti iš anksto užšaldytus marškinėlius. Nors užduotis pareikalavo nemažai pastangų, geros nuotaikos netrūko nė akimirkai.

Estafetes užbaigė loginis kėdžių iššūkis. Dvi komandos turėjo apsikeisti vietomis naudodamos tik vieną laisvą kėdę. Čia svarbiausia buvo ne greitis, o gebėjimas planuoti veiksmus, susitarti ir veikti kaip viena komanda. Visos estafetės dar kartą parodė, kad geriausi rezultatai pasiekiami tuomet, kai kiekvienas prisideda prie bendro tikslo.

Vėliau vyko „Kitokie pasikalbėjimai“, kurių svečiu tapo Raseinių Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos geografijos mokytojas Albinas Enčerys. Pokalbį vedė stovyklos vadovai Ugnė Daktaraitė ir Rytis Morkus. Nuo pirmųjų minučių tapo aišku, kad tai nebus tradicinis pokalbis. Humoro jausmo nestokojantis mokytojas atvirai dalijosi savo požiūriu į jaunimą, pasakojo įvairias gyvenimiškas istorijas, kalbėjo apie mokyklą, stereotipus, tarpusavio santykius ir drąsą būti savimi. Jo nuoširdumas, paprastumas ir gebėjimas kalbėti jaunimui suprantama kalba sukūrė jaukią atmosferą, o dalyviai aktyviai įsitraukė į diskusiją, drąsiai uždavė klausimus ir dalijosi savo mintimis. Susitikimas tapo gyvu dialogu, kuriame netrūko nei juoko, nei prasmingų minčių.

Vakare atėjo ilgai laukta „Verslo“ žaidimo kulminacija – aukcionas. Po dviejų dienų veiksmapinigių kaupimo pagaliau atėjo metas juos išleisti. Didžiausią intrigą kūrė tai, kad nė viena komanda iš anksto nežinojo, kokie prizai jų laukė. Kiekvienas naujai pristatytas prizas sukeldavo ovacijas, nuostabą ir vis didesnį norą jį laimėti.

Aukcione dalyviai varžėsi dėl aštuonių prizų – dviejų komandinių užkandžių rinkinių, arbūzo, teisės praleisti kitos dienos rytinę mankštą, galimybės prieš paskutinę stovyklos dieną diskotekoje linksmintis iki 3 valandos ryto, leidimo paskutinę naktį laisvai migruoti tarp kambarių, galimybės dviem stovyklos vadovams surengti ledinio vandens iššūkį, jaunimo darbuotojų staigmenos.

Nors prizų buvo įvairių, daugiausia emocijų sukėlė būtent arbūzas. Dėl jo tarp komandų užvirė tikras aukciono mūšis – kaina kilo vis aukščiau, o nusileisti nenorėjo nė viena komanda. Galiausiai arbūzas buvo parduotas už net 4000 veiksmapinigių, o ši akimirka sukėlė tiek juoko, ovacijų ir nuostabos, kad dar ilgai buvo aptarinėjama visoje stovykloje.

Vis dėlto garsiausi džiaugsmo šūksniai nuaidėjo tuomet, kai viena komanda laimėjo teisę praleisti kitos dienos rytinę mankštą. Jų nuoširdžios emocijos, džiaugsmas, apsikabinimai ir pergalės šūksniai privertė šypsotis visą stovyklą. Tą akimirką buvo akivaizdu, kad papildoma valanda poilsio stovykloje kartais gali būti pati vertingiausia dovana.

Dieną užbaigė jau tradicija tapusi „Gandų dėžutė“. Visą dieną dalyviai į ją metė įvairius stovykloje pasklidusius gandus, linksmus nutikimus ir smagius „pletkus“, o vakare visi kartu bandė išsiaiškinti, kur slypėjo tiesa, o kur istorijos jau buvo spėjusios apaugti fantazija. Ši veikla sukėlė daug juoko, netikėtumų ir gerų emocijų, tačiau kartu priminė, kaip greitai gandai gali pasklisti ir kodėl svarbu ne viskuo aklai tikėti.

Trečioji stovyklos diena prabėgo neįtikėtinai greitai. Ji buvo kupina kūrybos, azarto, iššūkių, juoko ir prasmingų pokalbių. Kiekviena veikla ne tik stiprino bendruomeniškumą, pasitikėjimą vieni kitais ir komandinio darbo įgūdžius, bet ir kūrė prisiminimus, kurie dar ilgai išliks dalyvių atmintyje. Būtent tokios dienos geriausiai parodė, kad stovykla – tai ne tik veiklų programa, bet ir vieta, kur gimė naujos draugystės, augo pasitikėjimas savimi ir buvo kuriamos istorijos.

4 diena (2026-07-09)

Ketvirtoji stovyklos diena prasidėjo jau įprasta tapusia rytine mankšta, kuri padėjo visiems prasibudinti ir su gera nuotaika pasitikti naujus iššūkius. Po pusryčių dalyviai susirinko į kūrybines dirbtuves, kuriose dekoravo savo stovyklos marškinėlius. Ant jų nugulė spalvingi piešiniai, draugų parašai, nuoširdūs palinkėjimai, juokingi užrašai ir prisiminimai, kurie dar ilgai primins kartu praleistą savaitę bei naujai užsimezgusias draugystes.

Vėliau stovyklos teritorija virto tikra iššūkių arena – prasidėjo netradicinio sporto programa. Pirmoji rungtis – aklasis tinklinis – pareikalavo ne tik greitos reakcijos, bet ir komandinio susikalbėjimo. Nepermatoma plėvelė, uždengusi tinklą, neleido matyti varžovų, todėl kiekvienas kamuolio skrydis tapo netikėtumu ir privertė pasitikėti ne akimis, o komandos draugų pagalba bei nuojauta.

Po jos dalyviai išbandė stiklų daužymo rungtį, kuri tapo puikia proga saugiai išlieti susikaupusias emocijas. Nors iš pradžių ši užduotis daugeliui atrodė neįprasta, netrukus ją lydėjo šypsenos, drąsūs šūksniai ir garsūs aplodismentai.

Ne mažiau susiklausymo pareikalavo komandinių slidžių iššūkis. Penki komandos nariai stovėjo ant bendrų slidžių ir galėjo judėti pirmyn tik visiškai vienodu ritmu. Vos vienam dalyviui suklydus, sustodavo visa komanda, todėl kiekvienas žingsnis tapo bendru pastangų rezultatu.

Tikrą azartą sukėlė ir riešuto ridenimo rungtis. Komandos iš trumpų vamzdžių atkarpų kūrė nenutrūkstamą trasą, kuria riešutas turėjo pasiekti finišą. Dalyviai nuolat judėjo kartu su savo vamzdžio dalimi, keitė pozicijas ir stengėsi, kad riešutas nė akimirkai nesustotų. Užduotis pareikalavo greitos reakcijos, strateginio mąstymo ir puikaus komandinio darbo.

Sportinę programą vainikavo estafetė, sujungusi futbolo, tinklinio ir krepšinio elementus. Dalyviai taikliai spardė futbolo kamuolį į vartus, tinklinio kamuoliu siekė pataikyti į taikinį, o estafetę užbaigė baudų bei tritaškių metimais į krepšį. Kiekvienas taiklus smūgis ar metimas buvo lydimas džiaugsmo šūksnių, o komandos draugų palaikymas neleido nuleisti rankų net ir sudėtingiausiose situacijose.

Po aktyvių rungčių dalyviai leidosi į misiją „Ne(įmanoma)“. Komandos gavo net 30 įvairiausių užduočių, kurias turėjo atlikti per ribotą laiką. Vieni kūrė ketureilius apie stovyklą, kiti filmavo reklaminius klipus, ėmė interviu iš koordinatorių, fotografavosi netikėčiausiose vietose, statė žmonių bokštus, kūrė originalias nuotraukas ir vykdė daugybę kitų smagių misijų. Visa stovyklos teritorija prisipildė juoko, kūrybos, improvizacijos ir draugiško šurmulio. Šis iššūkis dar kartą įrodė, kad geriausi rezultatai gimsta tada, kai kiekvienas prisideda prie bendro tikslo.

Po vakarienės visų laukė ypatinga akimirka – didžiajame ekrane buvo pristatytas visos stovyklos atsiminimų vaizdo klipas. Jame sugulė gražiausios savaitės akimirkos – pirmieji susitikimai, sportinės kovos, kūrybinės veiklos, vakarai prie laužo, juokas, apkabinimai ir daugybė nepamirštamų emocijų. Salėje netrūko nei garsaus juoko prisiminus smagiausias situacijas, nei susižavėjimo šūksnių pamačius save ar draugus ekrane. Vaizdo įrašas priminė, kiek daug įspūdžių visi kartu spėjo patirti vos per kelias dienas.

Vakarui įsibėgėjus scena virto tikra „Eurovizijos“ arena – prasidėjo ilgai laukta „Stovyklavizija“. Komandos atkūrė skirtingų šalių ir metų pasirodymus – Lietuvai 2021 metais atstovavusios grupės „The Roop“ dainą „Discoteque“, legendinės ABBA 1974 metų pasirodymą „Waterloo“, Švedijos 2024 ir 2025 metų pasirodymus, Suomijos grupės „Lordi“ legendinį „Hard Rock Hallelujah“, energingą Käärijä „Cha Cha Cha“ bei nuotaikingą Moldovos 2010 metų numerį. Kūrybiški kostiumai, išradinga choreografija, vaidyba ir improvizacijos sukūrė tikrą muzikinį šou, o kiekvieną pasirodymą lydėjo garsūs aplodismentai ir palaikymo šūksniai.

Po pasirodymų atėjo metas atverti „Gandų dėžutę“. Visos stovyklos metu dalyviai į ją metė linksmus gandus, juokingas situacijas ir įvairias istorijas apie stovyklos gyvenimą. Vakaro metu jie buvo garsiai skaitomi, o visi kartu bandė išsiaiškinti, kur slypi tiesa, o kur – tik smagi fantazija. Ši veikla sukėlė daugybę juoko, netikėtumų ir dar kartą priminė smagiausius savaitės nutikimus.

Ketvirtąją stovyklos dieną vainikavo spalvinga NEON diskoteka. Ryškiai švytinčios apyrankės, neoniniai dažai, energinga muzika ir šokių aikštelėje tvyrojusi atmosfera sukūrė nepamirštamą vakarą. Juokas, muzika, šokiai ir nuoširdžios emocijos dar kartą parodė, kokia stipria bendruomene per šias dienas tapo visi stovyklos dalyviai. Tai buvo vakaras, kurį kiekvienas dar ilgai prisimins su plačia šypsena.

5 diena (2026-07-10)

Atėjus stovyklos uždarymo akimirkai buvo aišku viena – nors lagaminai jau sukrauti, išsiskirti dar niekas neskubėjo. Uždarymo ceremonijos metu buvo prisimintos gražiausios savaitės akimirkos, įteiktos smagios nominacijos, kurios ne kartą privertė nusijuokti, o kartu leido įvertinti kiekvieno dalyvio išskirtinumą. Kiekviena nominacija buvo sutikta plojimais, šypsenomis ir draugiškais šūksniais, dar kartą priminusiais, kokia stipria bendruomene per šias penkias dienas tapo visi stovyklos dalyviai.

Po nominacijų laukė bene jautriausia visos stovyklos dalis – padėkos ratas. Dalyviai sustojo į du ratus – vidinį ir išorinį. Išoriniam ratui kas trisdešimt sekundžių judant vis prie kito žmogaus, kiekvienas turėjo progą padėkoti už kartu praleistą laiką, pasakyti gerą žodį, apsikabinti ar pasidalyti mintimi, kuri buvo svarbi tik tiems dviem žmonėms. Vieni dėkojo už padrąsinimą, kiti – už naują draugystę, pagalbą ar tiesiog už tai, kad kažkas buvo šalia visą savaitę. Šioje veikloje netrūko nei nuoširdžių šypsenų, nei apkabinimų, nei emocijų – ne vienam akyse suspindo ašaros, dar kartą priminusios, kaip stipriai žmones gali suartinti vos kelios kartu praleistos dienos.

Ypatingi padėkos žodžiai buvo skirti ir stovyklos vadovams. Didžiausias ačiū skambėjo tiems, kurie kūrė stovyklos programą, ieškojo naujų idėjų, nebijojo eksperimentuoti, rizikuoti ir dalyviams pasiūlyti dar nebandytų veiklų. Jie ne tik planavo, organizavo ir rūpinosi sklandžia stovyklos eiga, bet ir patys tapo komandų lyderiais, motyvatoriais bei tais žmonėmis, į kuriuos visada buvo galima kreiptis pagalbos ar patarimo. Nuoširdžiausia padėka skirta Viltei Jasutytei, Ugnei Daktaraitei, Karolinai Petrošiūtei, Ryčiui Morkui, Nedui Rolandui Musteikai, Kajui Bučinskui, Matui Žymantui ir Lukui Sirtautui. Ačiū Jums už laiką, atsidavimą, energiją ir širdį, kurią įdėjote kurdami stovyklą „Veiksmo kodas“.

Simboliškai stovykla buvo užbaigta tuo pačiu šokiu, kuriuo prieš penkias dienas ji prasidėjo. Visą savaitę kiekvieną veiklą lydėjusi muzika paskutinį kartą sukvietė visus į bendrą ratą. Šį kartą šokio judesiai turėjo visai kitą prasmę – juose tilpo visi per savaitę išgyventi nuotykiai, juokas, iššūkiai, naujos draugystės ir prisiminimai. Pasibaigus paskutiniams muzikos akordams, nubrauktos ir atsisveikinimo ašaros, nes kiekvienas suprato – baigėsi ne tik stovykla, bet ir ypatingas etapas, kurio prisiminimai dar ilgai lydės kiekvieną išvykusį namo.

„Veiksmo kodas“ baigėsi, tačiau tikime, kad jo svarbiausia žinutė keliaus kartu su kiekvienu dalyviu – drąsa būti savimi, pasitikėjimas komanda, naujos draugystės ir prisiminimai, kurie dar ne kartą sugrąžins mintimis į tas penkias nepakartojamas vasaros dienas. Iki kitų susitikimų!

Stovyklos aprašymą parengė jaunimo darbuotoja Kristina Taučaitė, nuotraukų koliažą – Audra Musteikaitė.

Penkių dienų jaunimo vasaros stovykla „Veiksmo kodas“ 2026 m. buvo įgyvendinta Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnybos Atvirojo jaunimo centro ir finansuota Jaunimo reikalų agentūros prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos mobiliojo darbo su jaunimu projekto „4 kryptys“ (22 500,00 Eur), atvirojo darbo su jaunimu projekto „Veiksmo zona“ (22 500,00 Eur) bei Raseinių rajono savivaldybės Vaikų ir jaunimo vasaros stovyklų finansavimo programos projekto „Veiksmo kodas“ (3000,00 Eur) lėšomis.