„Ki(t)okia“ – dviejų žmonių išpažintis, kurią stiprina atviras bei betarpiškas pokalbis su žiūrovu. Tai pokalbis, iškeliantis klausimus, bet neduodantis savojo atsakymo. Pokalbis be moralizavimo ir didaktikos. Pokalbis, kaip puiki galimybė be gėdos pratęsti dialogą namuose, mokyklose apie lytinį brendimą, seksą, meilę, jausmus ir atsakomybę.

   Jautrus, verčiantis susimąstyti, gal net pribloškiantis spektaklis sujaudino ne vieną. Dalijamės jaunuolių refleksija:

Eva A.: „Spektaklis „Ki(t)okia“ tikrai kitoks. Dėmesį prikaustė nuo paauglio iki senyvo amžiaus žmogaus. Tai puiki edukacija apie tai, ko tėvai ir mokytojai niekada nepasakoja, arba tai sužinome tik biologijos vadovėlyje. Jog mylėtis ne gėda, tačiau gėda apie tai nešnekėti, bijoti diskutuoti šeimoje ar su draugais. Apie prasidedančią meilę, o vėliau ir apie atsakomybę. Važiuojant tikėjausi spektaklio, kokį įsivaizduojame daugelis, tačiau tai buvo labai stipru, netikėta, bet reikalinga. Labai patiko ir manau, kad tai atsiminsiu dar ilgai“.

Milda V.: „Och, net nežinau kaip čia pasakyti. Buvo labai, labai smagu. Ir tas spektaklis daug ką priminė ir iš mano pusės. Buvo labai įdomu klausytis tos „moters“ [aktorės]. Buvo, aišku, liūdna, bet nerealiai įdomu. Galėčiau dar 5 kartus važiuoti į tą patį spektaklį! Buvo verta važiuoti! Daug ką sužinojau, dėkoju<div style=

Ačiū
0
Nesudomino
0